Diskusijų vakare iš ciklo „Kunigai (ir ne tik) kavinėse“ – ar tikrai esame savo likimo kalviai? (2017 02 09)Nuotraukos Tomo Rakausko
Vasario 9 d. „Vero Cafe“ kavinėje Kauno senamiestyje vyko antrasis diskusijų vakaras iš ciklo „Kunigai kavinėse“. Vakaro tema „Aš – savo likimo kalvis?“ su palyginti negausiais kauniečiais šaltą žiemos vakarą kavinėje dalijosi svečias iš Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras filosofijos mokslų daktaras kunigas Vladimiras Solovejus bei sutuoktiniai Egidijus ir Santa Maciulevičiai.
Diskusiją vedęs Darius Chmieliauskas atkreipė dėmesį, jog šiais laikais jau nuo mokyklos suolo mokoma tvirtai imti savo gyvenimą į rankas, gerai žinome šiandien populiarus pačius įvairiausius lyderystės mokymus ir pan. Kita vertus, ar teisinga manyti, jog Dievas už mus viską lems ir padarys? Kas lemia mūsų likimą ir laimę?
Pasak kun. Vladimiro, abi, atrodytų, viena kitai prieštaraujančios „pusės“ yra savaip teisios. Dievas nėra mums nubrėžęs likimo, Jis gerbia žmogaus laisvę. Tačiau žmogaus likimas ir laimė, pasak vakaro svečio, labiausiai susijusi su tiesa. Kai žmogus atpažįsta ir priima tiesą apie save, ieško gyvenimo prasmės, tuomet atsiveria erdvė Dievui. Priimdamas Kristų į savo gyvenimą, žmogus priima tiesą, nes Kristus yra Tiesa. Būdami su Kristumi, esame tiesoje ir joje galime kurti savo gyvenimą.
Egidijus ir Santa Maciulevičiai šiame vakare ir pasidalijo, kaip jie kuria kasdienybę su Dievu, prieš penkerius metus pasirinkę šiandien neįprastą gyvenimą molio troboje, gamtoje, augindami gyvulius, atsisakę šiandienos žmogui įprastų buitinių patogumų. Toks pasitraukimas nuo įprasto visuomenei gyvenimo būdo atvėrė šiems žmonėms kitą kelią – tikėjimo ir besąlygiško pasitikėjimo Dievu kelią, parodė santuokos grožį, paskatino gailestingumo darbams.
Sutuoktinių pasidalijimas vakare virto paprastu ir prasmingu liudijimu. Nejautę pilnatvės įprastinėje buityje, gyvenimo būde, du jauni žmonės pasuko į gamtą, užsiėmė gyvulininkyste, tarsi pasitraukė į rezervatą. Klejonės rūke – taip jie pavadino ligtolinį gyvenimą, kuriame buvo ir domėjimosi šamanizmu, astrologija ir panašiais dalykais. Tačiau Dievas vedė savo keliu, kai pabuvę dviese ėmė ieškoti kitų bendrystės. Apsigyvenus šalia Vilniaus, atradus Bažnyčią, pirmas jų noras buvo susituokti. „Aš radau aukštesnę jėgą – Kristų“, – sakė Egidijus, prisimindamas, kaip per Santuokos palaiminimo Mišias žvelgė į Nukryžiuotąjį ir jautė tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyręs. Laimė, kai galiu eiti, veikti ir daryti ištarus Dievui „taip“ – sakė ir Santa, minėjusi džiaugsmą, kad gali gyventi įsiklausydami, ką sako Dievo žodis kiekvieną dieną, žvelgti, kaip Jis veda, suprasti, jog gyvenimas nėra atsitiktinumų seka.
Šis pasidalijimas apie ganėtinai asketišką, be civilizacijos patogumų ir tarsi atsiskyrus nuo visuomenės gyvenimą sukėlė minčių vakaro dalyviams. Žmonės klausė: kaipgi įmanoma šiais laikais apsieiti be patogumų, ką toks gyvenimas duoda kitiems, visuomenei ir jiems patiems? Atsakydami Egidijus ir Asta akino pažvelgti į savo pasirinkimus – ką laikome savo laime, į daiktų, neatleidimų ir panašius prisirišimus, kurių netrūksta šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje ir kiekvieno asmeniškame gyvenime, tvirtindami, jog toks yra jų pasirinktas kelias, taip jie jame eina su Dievu, jo duotoje laisvėje, gyvena ir siekia Dievo karalystės. Skeptiškai manantiems, ar toks kelias gali duoti ką nors kitiems, vilniečiai svečiai minėjo savanorystę – pasidalijo savo patirtimis iš savanoriškos tarnystės beviltiškai sergantiems ir slaugomiems Vilniaus hospise, kalintiems Lukiškių kalėjime.
„Dievas žodis gyvas ir tikrai veikia žmonių gyvenime“, – sakė kun. Vladimiras, pakviesdamas tą vakarą ir savo maldoje padėkoti Dievui už šios šeimos bei savo gyvenimą, iš kurio Dievas neatima kūrimo laisvės, tikrai gerbia mūsų pasirinkimus bei laisvę kurti savo laimę ir likimą.
Kitas diskusijų vakaras – kovo 9 d. „Daugirdo“ kavinėje >>
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
