Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Sekminių homilija
Paskelbta: 2011-06-15 19:48:08

Dievo šventovės statyba

Šventojo Rašto Pradžios knygoje randame vaizdingą pasakojimą apie bokšto su dangų siekiančia viršūne statybą. Statytojai turėjo tikslą išgarsėti pasaulyje, ir šis dangų siekiantis bokštas turėjo būti jų vienybės ženklu. Tačiau istorija pasakoja apie visiškai atvirkščią rezultatą: bokštas liko nepastatytas, statytojai ne tik neišgarsėjo pasaulyje, bet atsitiko blogiausia – nesusikalbėdami išsisklaidė po visą pasaulį. Dievas nelaimino žmonių darbo, kuriuo siekta garsinti ne Kūrėją, bet save pačius.

Pirmosios Sekminės, kurias kasmet švenčiame, buvo išties dangų siekiančio bokšto – Bažnyčios, Dievo tautos, statybos pradžia. Ant apaštalų nusileidusi Šventoji Dvasia įkvėpė juos ne tūnoti baimėje, bet eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją, kaip buvo nurodęs Jėzus Kristus. Išgirdę nepaprastą ūžesį, žmonės subėgo ir stebėjosi, kad, būdami skirtingų tautybių, supranta, ką apaštalai kalba. Tą dieną buvo pakrikštyti keli tūkstančiai žmonių. Tai buvo labai didelės ir sunkios statybos pradžia. Visais amžiais buvo, yra ir bus prieštaraujama Bažnyčios statybai, nes žmogaus egoizmas visuomet nori statyti savo babelio bokštą, o Dievo Dvasia lenkia vienytis ir statyti gyvąją Bažnyčią, kurios galva yra Jėzus Kristus.

Bažnyčios statyba vyksta jau du tūkstančius metų ir tęsis iki pasaulio pabaigos. Bažnyčios statyboje dalyvauja ne tik vyriausiasis Statytojas – Šventoji Dvasia, bet ir žmonės – vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Nė vieni iš šių Dievo pagalbininkų negali manyti, jog yra patys svarbiausi statytojai, nes tuomet šiai statybai grėstų Babelio bokšto likimas. Dievo Dvasia įkvepia tikruosius statytojus būti labai nuolankius ir vadovautis ne savo, bet Dievo išmintimi. Pačiais geriausiais Dievo pagalbininkais lieka tie žmonės, kurie leidžia savo gyvenime veikti Šventajai Dvasiai.

Šioje Bažnyčios statyboje pačią reikšmingiausią vietą užima Jėzaus Motina Švč. Mergelė Marija. Ji nuo pat pradžios buvo klusni Šventosios Dvasios veikimui. Tapusi Aukščiausiojo Motina nesididžiavo savo pašaukimu, bet visuomet laikė save Viešpaties tarnaite. Matome, kaip Marija, Šventajai Dvasiai nužengiant  meldžiasi tarp apaštalų ir laukia Sekminių stebuklo.

Panašūs į Mariją buvo pirmieji Kristaus mokiniai, išdrįsę leistis į sunkią kelionę ir nešti Evangeliją į visą pasaulį. Jie tiesiog negalėjo kitaip elgtis, nes juos nešė Dievo Dvasia. Vėliau dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje nuolat matysime žmonių, su didele jėga ir meile nešančių Evangelijos žinią ir statančių Kristaus Bažnyčią. Vieną iš tokių neeilinių Evangelijos žinios nešėjų – palaimintąjį popiežių Joną Paulių II prieš savaitę pagerbėme Kauno Santakoje.

Vienas svarbiausių kiekvieno į Kristų tikinčio žmogaus klausimų: esu nešamas Šventosios Dvasios ar Kristų gundžiusios dykumos dvasios? Šis klausimas labai aktualus, nes šiandien yra daugybė žmonių, nesugebančių susiorientuoti ir dėl to nešamų dykumos dvasios. Jie mąsto šitaip: aš tikiu į Dievą, tikiu į Kristų, tačiau savo dvasinius-religinius reikalus tvarkausi be jokių tarpininkų: meldžiuosi namuose ar gamtoje, jei jaučiu reikalą, atsiprašau Dievą ir t .t. Šie žmonės atmeta Kristaus Bažnyčią kaip nereikalingą instituciją. Tai didysis mūsų amžiaus gundymas – užsidaryti savyje, susikuriant individualistinę religiją, kurioje šalia tikėjimo į Kristų netrukdomai veši reinkarnacija, prietarai, burtai, ateiviai iš kosmoso ir t. t. Šis reiškinys, matomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kalba apie tai, kad daugeliui Šventoji Dvasia yra dar nesutiktas ir neatpažintas Dievas.

Per pirmąsias Sekmines keli tūkstančiai vyrų ir moterų pasikrikštijo ir tapo pirmaisiais Kristaus Bažnyčios  nariais. Apaštalas Paulius apie juos pasakys: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12,13–14). Priėmę Šventąją Dvasią jie suvokė, kad turi būti viena Dievo tauta, kad tik čia yra jų kelias, išsilaisvinantis iš nuodėmės, čia jų vieta, padedanti saugiai keliauti pas Tėvą, kur nuėjo jų Mokytojas Jėzus Kristus. Dievo Dvasia visuomet veikia panašiai: ji apšviečia, vienija, stato ir veda. Ji leidžia statyti ne babelio bokštus, bet nesugriaunamą Dievo šventovę.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Prašau Švč. Mergelės Marijos maldos užtarimo, kad per šią Gavėnią priimtume Dievo kvietimą susitaikinti su juo, sutelktume širdies žvilgsnį į Velykų slėpinį ir atsiverstume – atsivertume atviram ir nuoširdžiam dialogui su Dievu. Taip tapsime tuo, kuo Kristus kviečia būti savo mokinius: žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14).

Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS žinios 2020 m. Gavėniai

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune