Dievo meilės gelmė
Kai apaštalas Paulius, skelbdamas nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, atvyko į Atėnus, čia sutiko, atrodytų, labai religingų žmonių. Areopage tarp daugybės stabų buvo net aukuras „nežinomam Dievui“. Paulius kalbėjo, kad tai, ką atėniečiai garbina kaip nežinomą Dievą, yra Jėzus Kristus. Pradžioje žmonės klausėsi įdėmiai, bet kai Paulius pradėjo kalbėti apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, atėniečiai šaipydamiesi pareiškė, kad apie tai jie pasiklausysią kitą kartą.
Visiškai panašų reiškinį matome šiandien. Save religingais, net krikščionimis vadina dauguma lietuvių, tačiau daugelio jų religija tokia, kad, regis, joje nėra vietos tikram Dievui. Apie žmonių Dievo suvokimą daug ką pasako jų teigiamas požiūris į burtus, astrologiją ir kitus Naujojo amžiaus („New age“) prietarus. Apie tai, kad žmonės turi tik religiją be Dievo, ryškiausiai kalba jų elgesys, nesuderinamas su tikėjimu.
Praėjusią savaitę net 61 Seimo narys balsavo už įstatymą, kuris, jei po antrojo balsavimo bus priimtas, leis naikinti žmogiškąją gyvybę. Dievas sako: „Nežudyk“, todėl, jei į Jį būtų tikima, niekam net mintis neateitų priimti įstatymą, leidžiantį manipuliuoti gyvybe, net ją žudyti. Deja, šių žmonių Dievas nėra asmuo, kurį reikėtų mylėti ir Jo valios paisyti, bet tik kažkokia neaiški jėga, su kuria kartais galima pabendrauti, atliekant religines apeigas, tarsi kyšiu bandant laimėti jos palankumą, o kasdieniame gyvenime ją ignoruoti.
Švč. Trejybės sekmadienį Dievo žodžio skaitiniai mums pristato nors ir mįslingą, bet ganėtinai aiškų Dievo suvokimą. Dievas yra ne abstrakti jėga ar energija, bet mus be galo mylintis Asmuo. Jėzus Kristus apie šį Asmenį šitaip kalba: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).
Ar galima būtų ką nors aiškiau pasakyti apie Dievo esmę? Turbūt ne. Dievas yra tas, kuris mus myli ir nori, kad mes būtume išgelbėti. Jis ne tik nori mus padaryti laimingus, bet ir konkrečiai tai daro – siunčia savo Sūnų paskelbti Gerosios Naujienos ir sumokėti mūsų nuodėmių kainos – mirti ant kryžiaus, kad mes amžinai nebemirtume. Jėzus ne kartą aiškiai įvardijo, kad Tėvas ir Sūnus yra viena: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje (Jn 14, 11).
Maža to, Jėzus pažadėjo, kad įžengęs į dangų atsiųs Globėją, Tiesos Dvasią. „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26). Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Sekminių stebuklą, kai Šventoji Dvasia ugnies pavidalu nužengė ant apaštalų ir jie, jos nušviesti, drąsiai ėjo į priešišką pasaulį skelbti žmones mylinčio Dievo.
Ne iš žmonių filosofinių pamąstymų, bet iš šio Dievo Apreiškimo Bažnyčioje susiformavo aiškus tikėjimas į vieną Dievą, veikiantį trijuose Asmenyse. Šiandien Švč. Trejybės šventėje mes garbiname vieną triasmenį Dievą. Dievą, mus sukūrusį, Dievą, už mus mirusį ant kryžiaus, Dievą, per Krikštą apsigyvenantį žmogaus širdyje, kad būtų jo tiesa ir gyvenimo kelias.
Mus mylintis Dievas laukia laisvo mūsų meilės atsako. Tačiau galime ir neatsakyti į Dievo meilę ir mylėti pasaulį. Apie šį nelemtą pasirinkimą apaštalas Jonas rašo: „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla“ (1 Jn 3, 8–9).
Todėl svarbiausias mūsų rūpestis – patikti triasmeniam Dievui. Kaip tai įvykdyti, aiškiai kalba mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16). O apaštalas Paulius ragina: „Broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11).
Arkivysk. S. Tamkevičius
