Diskusijų vakare Kauno kavinėje: ar „Vyras ≠ moteris?“ (2017 05 11)Nuotraukos Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Ketvirtadienį, gegužės 11 d., Kauno senamiesčio kavinėje „Bernelių užeiga“ vyko diskusijų vakaras iš arkivyskupijos organizuojamo Miesto misijų iš ciklo „Kunigai (ir ne tik) kavinėse“.
Tą vakarą tema „Vyras ≠ moteris?“ su kauniečiais, gausiai užpildžiusiais vieną užeigos menę, bendravo svečiai iš Vilniaus – Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika ir žinoma žurnalistė, visuomenės veikėja Edita Mildažytė.
„Tai esame lygūs ar nelygūs?“ – į šį diskusijas vedusio arkivyskupijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko klausimą bandė atsakyti vakaro svečiai, kurių požiūris į vyriškumą ir moteriškumą nebuvo skirtingas, atvirkščiai, iš esmės sutapo, tačiau jie abu, dalydamiesi savo mintimis apie vyro bei moters vietą ir vaidmenį visuomenėje ir Bažnyčioje, pažėrė tiek naujų minčių ir prasmių, kad pusantros valandos vykęs susitikimas pralėkė nepastebimai.
„Vyras mato perspektyvą, moteris į viską žvelgia per asmeninę patirtį“, – sakė E. Mildažytė, tuo paaiškindama, kodėl daugiau vyrų tarnauja Bažnyčioje, ir pasidalydama asmeniška pozicija, jog ji niekada netrokštų būti kunige. „Didžioji moterų kunigystė yra motinystė“, – kalbėjo viešnia. Pasak jos, net kariuomenėje tarnaujančios moterys turi tik joms įveikiamas užduotis.
Atsakydama į klausimą, ar Bažnyčia nėra pernelyg uždara, Edita kvietė būti sąžiningus ir matyti tuos gerus pokyčius, kurie įvyko Bažnyčioje vos per kelis dešimtmečius. Kaip pavyzdį ji pateikė požiūrį į vaikus – juk bažnyčioje vaikams leidžiama laisvai elgtis, o iš teatro ar kavinės su išdykaujančiais vaikais būtume tuoj išprašyti. Kitas klausimas, pačios viešnios užduotas auditorijai, – ar spėjame, ar nepavargstame nuo labai greitų permainų savo gyvenime, kai daug naujų technologijų, o turinio, prasmės yra per mažai. Dėl to, pasak E. Mildažytės, visuomenei svarbios amžių patikrintos tradicijos, nes naujas sukurti yra labai sunku.
„Po dviejų tūkstančių metų Marija Magdalietė paskelbta apaštale“, – pastebėjo kun. R. Doveika, atkreipdamas dėmesį, jog jos tarnystė buvo eiti ir skelbti apie Viešpaties darbus savo broliams. Nors liturginė tarnystė prie altoriaus patikėta vyrams, moterys savu būdu tarnauja Bažnyčioje. Tai jos daro nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių, tai ypač atpažįstame iš Dykumų motinų dvasinio lobyno. Be kita, susitikime paminėtos dabartinio popiežiaus Pranciškaus pastangos labiau atskleisti moters vaidmenį Bažnyčioje, minėtas ir moterų diakonato klausimo aktualumas.
Kun. Ričardas, be kita, gražiai pastebėjo, jog būtent Bažnyčioje turime tą erdvę, kur vieni kitus pavadiname broliais ir seserimis, kur kiekvienas, nežiūrint lyties, turi sau skirtą tarnystę, kur nė vienas nėra pažemintas, kur gerbiamas kiekvieno prigimtinis orumas.
„Kas turėjo atsitikti žmogaus gyvenime, jei jis neturi nė vieno draugo, kuris už jį melstųsi?“ – sakė kun. Ričardas apie susvetimėjimą, vienadieniškumą žmonių tarpusavio santykiuose. Į juos vyras ateina su savo dvasiniais turtais, moteris – su savo. Jų vieningumas ir kyla iš šio kitoniškumo, todėl tiek vyro, tiek moters tapatybė yra saugotina ir gerbtina. Mūsų visuomenėje dar daug reikia keisti santykiuose, kultūroje.
„Dievo gailestingumo paveiksle Tėvas apkabina savo vaiką viena moteriška, kita vyriška ranka. Jei vyro ir moters tikrovė kyla iš to paties Kūrėjo šaltinio, ir Bažnyčia yra vyriška ir moteriška, tėviška ir motiniška, ir mes galime joje vienas kitam tarti „broliai ir seserys“, tereikia padaryti vienintelį dalyką – leisti šioms sąvokoms būti ir padėti joms „gerai“ būti“, – sakė kun. R.Doveika, atkreipdamas dėmesį, jog mes, krikščionys, kaip ta šviesa ir druska, turime turėti drąsos būti kitaip ir kitoniškai nei pasaulis, kuris iš išorės primeta Bažnyčiai savo mąstymą ir klausimus. Moterų ir vyrų talentai, dovanos ir malonės – tai galimybė būti dviem valties irklais ir irtis į priekį kuriant tikrai evangelinę Bažnyčią.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
