Krikščioniškų Šeimų Karalienė
Šiandienėje Lietuvoje madinga ginti kieno nors teises. Šiam tikslui kuriami net institutai. Ginamos moterų, tautinių mažumų, netradicinės lytinės orientacijos žmonių ir net kalinių teisės. Tuo pačiu metu podukrų vaidmenyje ne kartą lieka institucijos, kuriomis visais laikais rėmėsi visuomenė ir tauta. Visų pirma mintyje turiu šeimą.
Mes šiandien dar turime kuo pasidžiaugti – yra sąmoningų piliečių, sąžiningų valdininkų ir verslininkų, kilnaus jaunimo, tėvus ir mokytojus gerbiančių vaikų. Jie visi, su mažomis išimtimis, kilo iš tradicinių krikščioniškų šeimų. Tiesa, sutinkame gražių išimčių, kai vaikų namuose užaugę ir tėvų meilės nepatyrę vaikai sugeba užsigydyti žaizdas ir aplink save skleisti dvasinę šviesą ir gėrį. Bet kiekvienas iš jų galėtų paliudyti, kiek prisikentėjo ir prarado, stokodami tėvų meilės.
Šiandien mes stebimės ir dejuojame, kokie pikti ir žiaurūs yra paaugliai, kaip jaunuoliai taip lengvai įklimpsta į narkotikus ir nusikaltimus, kaip žmonės nebrangina tėvynės. Tai vaisiai, kuriuos užaugina kuo nors sužeistos šeimos.
Koks prasmingas ir šiuolaikiškas žemaičių pamiltos Švč. Mergelės Marijos – Krikščioniškų Šeimų Karalienė titulas. Kas gali išgelbėti šeimą? Vyriausybė? Pačiu geriausiu atveju ji gali tik medžiagiškai padėti šeimoms, jei valstybės finansai leidžia tai padaryti. Seimas gali tik priimti įstatymus, kurie remtų ir skatintų kurti tradicines geras šeimas. Bet ar tų įstatymų bus laikomasi?
Iš tikrųjų šiandien beveik vienintele šeimos gynėja yra likusi Bažnyčia ir jai reikia atlaikyti visus smūgius bei kaltinimus, kad ji esanti beširdė suirusioms ar nenusisekusioms šeimoms. Šis kaltinimas yra visiškai neteisingas, nes Bažnyčiai žmogus rūpi kaip niekam kitam. Bažnyčia išduotų savo Mokytoją ir Viešpatį, jei nemylėtų net ir žemiausiai puolusio žmogaus ar net labiausiai sužeistos šeimos. Tačiau ta pati Bažnyčia niekuomet nepasakys „taip“ nuodėmei, kuri prisidengusi angelo išvaizda siūlosi gelbėti šeimą, o iš tikrųjų ją žudo.
Šiandien tokių netikrų angelų yra apstu. Jie sako, jog santuokinis įsipareigojimas yra visiškai nereikalingas, užtenka meilės ir galima gyventi kartu. Jie pateisina skyrybas ir sako: juk gyvename ne viduramžiais ir t. t. Taip, laisvame krašte yra didelės galimybės skleistis gėriui, bet nemažesnės – ir blogiui. Blogis yra išradingas ir į jo spąstus lengvai pakliūva dabarties kultūroje bręstantis jaunimas. Jis leidžiasi įtikinamas, kad galima drauge gyventi net be civilinės santuokos, užtenka meilės. Tačiau meilė be atsakomybės yra ypač pavojingas melas.
Šiandien, kai meldžiamės už krikščioniškas šeimas, labai svarbu surasti atsakymą į esminį klausimą: ko gi reikia, siekiant sukurti gerą, patvarią šeimą?
Švč. M. Marija yra pavyzdys, į kurį turime įsižiūrėti, jei norime, kad Lietuvoje gausėtų gerų krikščioniškų šeimų. Marija atėjo į šeimą, būdama visiškai nekalta. Moralinis tyrumas yra sėkmingo šeimos gyvenimo pagrindų pagrindas. Ir vargas santuokai, jei ji kuriama prieš tai iššvaisčius savo sielos turtus. Duok, Dieve, kad laiku būtų padaryta atgaila ir į santuokinį gyvenimą rimtai būtų pakviestas Viešpats.
Su giliu liūdesiu galime patvirtinti tai, ką žinote jūs visi – šiandienės jaunimo pramogos, kinas ir internetas yra perpildyti nesveiko erotiškumo, kuris ugdo jaunus žmones egoistais, net plėšriais žvėrimis, bet neugdo savigarbos, noro dalyti savęs kitiems, aukotis, jei ne dėl visuomenės, tai bent dėl pačių mylimiausių asmenų. Šiai amoralumo bangai gali pasipriešinti tik geros, sąmoningos šeimos, kuriose ne žodžiais, bet kasdieniu gyvenimu liudijamos krikščioniškos vertybės. Diskotekų karta liks be galo nuskriausta, jeigu ji neturės atramos tėvų namuose. Laimingas vaikas, kuris su savo tėvais yra kalbėjęs rožinį, dalyvavęs gegužinėse pamaldose, vykęs į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą ar Aušros Vartus.
Evangelija pasakoja, kaip gimė Jėzus, kaip bėgo į tremtį ir augo Nazarete. Nors tos žinios yra fragmentiškos, bet jų pakanka, kad suvoktume pačią esmę: šioje šeimoje buvo Dievas. Tiek Marija, tiek Juozapas buvo labai ištikimi Dievo įstatymui. Jėzus su gimdytojais, kaip reikalavo Įstatymas, kasmet keliaudavo į Jeruzalę ir kartą ten pasimetė. Jis liko šventykloje ne tam, kad gimdytojams suteiktų rūpesčio: jam labai rūpėjo dangaus Tėvo reikalai ir dėl jų užmiršo visa kita. Šitaip mylėti dangaus Tėvą Jėzus išmoko savo motinos mokykloje. Ruošdamasis didelei misijai, jis brendo teisiojo Juozapo artumoje. Jėzus mokėsi pažinti ir vertinti pasaulį savo motinos Marijos akimis ir širdimi. Štai ko reikia mūsų vaikams ir paaugliams, jei nenorime, kad jie taptų amoralaus pasaulio aukomis.
Net Bažnyčia bus bejėgė padėti šeimai surasti ir pamilti Jėzų, jei pati šeima neatidarys durų ir neįsileis Dievo į savo santuokinį gyvenimą. Ne be reikalo palaimintasis Jonas Paulius II, keliaudamas po pasaulį, visur skelbė: „Atidarykite duris Kristui!“
