Dieviškasis Sėjėjas
Kristaus pasėtos Evangelijos sėklos derlius atrodo ganėtinai gausus: vien katalikų pasaulyje priskaičiuojama per milijardą 200 tūkstančių. Jei dar pridėtume ortodoksus, protestantus ir kitus krikščionis, tikinčiųjų į Kristų skaičius tikrai atrodytų įspūdingas. Tačiau prisimenant, kad pasaulyje gyvena apie 6 milijardus gyventojų, iškart darosi aišku, jog Evangelijos žinia dar nepasiekė daugybės žmonių, o tie, kuriuos pasiekė, jos nepriėmė. Kokios yra šios nesėkmės priežastys? Atsakymą yra davęs pats Išganytojas.
Kartą Jėzus savo klausytojams papasakojo palyginimą apie sėjėją, kuriam darbuojantis kai kurie grūdai nukrito į pakelės griovį, kiti – ant uolos, dar kiti pateko tarp erškėčių; derlių atnešė tik nukritusieji į gerą žemę. Šis palyginimas, matyt, buvo toks svarbus, kad jį išaiškino pats Gerosios Naujienos sėjėjas. Jėzus aiškino, kad sėjėjas – tai Žmogaus Sūnus, o dirva – visas pasaulis. Toje dirvoje yra nederlingų žemių – pakelės griovių, uolų ir erškėtynų. Tai nepastovi žmogaus prigimtis, perdėti buitiniai rūpesčiai ir nuolat veikianti piktoji dvasia. Dėl šių kliūčių Dievo žodis dažnai lieka bevaisis. Kristus šį reiškinį apibūdino labai vaizdžiai: „Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“ (Mt 13, 15).
Nereikia būti labai įžvalgiems, kad pastebėtume savo prigimties ribotumą, nepastovumą ir polinkį į bloga. Mes esame tarsi sužeisti, ir labai dažnai mūsų egoizmas veda mus klaidų keliais. Dievo Apreiškimas moko, kad žmogaus prigimtis yra sužeista gimtosios nuodėmės ir todėl lengvai linksta į blogį.
Mes norime laisvės, bet kratomės pareigos ir atsakomybės. Mes siekiame laimės, bet nesusimąstydami lipame kitiems per galvas. Mes sugebame net švenčiausią meilę sumaišyti su purvu. Jeigu žmogus nebando savęs kontroliuoti, lengvai gali tapti plėšriu žvėrimi. Žiniasklaida kasdien pateikia daugybę žinių apie pačius baisiausius nusikaltimus. Ne kartą pamąstome, kaip žemė nešioja šiuos žmones. Deja, tarp kviečių visada bus ir raugių. Istorijos Viešpats nepažadėjo kasdien jų rankioti – jos bus išrinktos tik paskutinio teismo dieną.
Jėzus Kristus, atėjęs į žemę, ne tik paskelbė Gerąją Naujieną apie mūsų išgelbėjimą, bet ir paliko priemonių, kad sugebėtume savo prigimtį suvaldyti ir nukreipti į gera. Šventieji mums yra gyvas pavyzdys, kokie nuostabūs gali būti žmonės, kai ištikimai seka Kristų ir leidžia Evangelijos sėklai nešti palaimingus vaisius. Kiek jų gyvenime pasiaukojimo, nesavanaudiškos meilės, tiesumo ir moralinio tyrumo!
Priimti Dievo žodį kliudo ne tik mūsų prigimtis – nemažiau pavojingi yra perdėti kasdieniai rūpesčiai. Mūsų apsisprendimas būti atsakingais žmonėmis nuolat reikalauja dėmesio. Mums reikia užsidirbti kasdienę duoną, užauginti ir išmokslinti vaikus, atlikti profesines pareigas ir t. t. Visa tai reikalauja nuolatinio rūpesčio. Bet jeigu šie kasdieniai rūpesčiai nustelbia Dievą, jie gali tapti dvasiniais žmogaus žudikais.
Žmogus, perdėtai pasinėręs į kasdienius darbus bei rūpesčius, pradeda nesurasti laiko maldai ir sekmadienio šventimui. Taip jis pradeda tolti nuo Dievo ir jo dvasinis gyvenimas pamažu sunyksta. Tuomet suveši egoizmas, galutinai palaidojantis ne tik Dievo, bet ir artimo meilę. Su dideliu liūdesiu stebime Lietuvos visuomenę, kurioje apstu savanaudiškumo ir abejingumo kitiems.
Jėzus Kristus dažnai primindavo nematomą žmogaus priešą – velnią. Siųsdamas savo mokinius į pasaulį, Jėzus paliepė jiems ne tik sėti Evangelijos sėklą, bet ir išvarinėti demonus. Piktoji dvasia – Dievo nekenčiantis demonas; negalėdamas Dievui pakenkti, atsigręžia į jo kūrinį – žmogų ir gundo jį blogiui. Šis gundymas visuomet būna melagingas. Velnias, gundydamas Ievą, nesakė jai, kad nepaklusdama Dievui taps nelaiminga, bet kuždėjo: „Būsite kaip dievai, žinantys gera ir bloga.“
Šiuolaikinis žmogus nuolat patiria panašių gundymų: nesusivaržyk šeimos pančiais, nes prarasi laisvę! Imk iš gyvenimo visus malonumus, nes tik kartą gyveni šioje žemėje! Nevaržyk savęs, nes visi taip elgiasi! Už kiekvieno panašaus gundymo slypi šėtono klasta sudaužyti ir paniekinti žmogaus gyvenimą. Laimingas žmogus, jei pastebi šėtono klastą ir jai priešinasi. Jėzus nurodė, kad sėkmingiausiai nugalėti gundytoją galima malda ir pasninku.
Dieve, padėk mums visuomet būti gerąja dirva, į kurią nukritęs tavo Žodis neštų šimteriopą derlių.
Arkivysk. S. Tamkevičius
