Nuotraukos – Silvijos KNEZEKYTĖS, vaizdo įrašai – Alvydo RAKAUSKO
Lapkričio 27 d. popietę Raudondvario naujosiose kapinėse atgulė VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, VU Religijos studijų ir tyrimų centro bendradarbis, teologijos daktaras Valdas Mackela, lapkričio 24 dieną po ligos kančios Viešpaties pasišauktas į savo džiaugsmo buveines. Po atsisveikinimo Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, kauniečiai pasitiko laidotuvių procesiją prie Raudondvario bažnyčios, kur buvo aukojamos laidotuvių šv. Mišios.
Gausus būrys vyskupų, kunigų, diakonų, seminaristų, VDU Katalikų teologijos fakulteto darbuotojų, studentų, arkivyskupijos institucijų, organizacijų, įvairių bendruomenių žmonių atėjo atsisveikinti su bičiuliu, bendradarbiu, dėstytoju, daug kam pažįstamu įsimintinų seminarų, konferencijų, radijo laidų vedėju, įdomių rašytinių ir uždegančių sakytinių tekstų autoriumi, atėjo melstis ir dėkoti Dievui už ganėtinai trumpą, bet ryškų jo gyvenimą, kuriame liudijimu daugeliui tapo ir paskutinius mėnesius kentėta sunkios ligos kančia.
Su ramybės palinkėjimu ir užuojauta ypač mirusiojo artimiesiems Raudondvario bažnyčioje į visus kreipėsi laidotuvių Mišioms vadovavęs Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Didysis kancleris Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. „Tai pats Valdas mus visus čia subūrė. Subūrė savo tikėjimu. Apie jį jis mokėjo kalbėti ne vien žodžiais – kalbėjo visa širdimi, iš sielos gelmių. Jis kalbėjo ir savo kančia, ištverme“, – sakė ganytojas, pakviesdamas melstis už Valdo susitikimą su Dievu amžinybėje – veidas į veidą, širdis į širdį.
Šv. Mišias koncelebravo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno kunigų seminarijos Studijų dekanas prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir daugiau kaip dešimtis kelių vyskupijų kunigų. Patarnavo nuolatiniai diakonai Benas Ulevičius, Nerijus Čapas OFS, Audrius Jesinskas ir diakonai Emilis Vasiliauskas, Vincentas Lizdenis.
„Nuo tada, kai sužinojome apie Valdo ligą, visi įžengėme į intensyvų Dievo kalbėjimo mums metą“, – sakė homilijoje VDU KTF dekanas diak. Benas Ulevičius, prisimindamas ne vienam naują, netikėtą tikėjimo ir maldos patirtį per šį laiką.
„Trys dalykai Valdui buvo svarbiausi: kad šeimoje būtų ramybė, meilė, kad norėtume į dangų ir jame žavėtumės Dievo grožiu“, – apie savo tikėjimo brolį, bičiulį ir bendradarbį šiltai atsiliepė diak. Benas, paminėdamas šeimynišką Valdo būdą. Jo meilė buvo ir teologija – pasak dekano, žinias studentams kaip dėstytojas jis perteikdavo netikėtai ir gyvai, nes teologija jam buvo ne schema, kurioje trūktų svarbiausio – Jėzaus Kristaus Asmens. Valdas buvo nepaprastai „esantis“ – žinodavo, ko labiausiai reikia kitam tuo metu – paguodos, finansinės paramos ar kt.
Su dėkingumu diak. Benas prisiminė kolegos mokslinių interesų platumą, knygų vertimus ir leidimus, „Marijos radijo“ laidas, ALFA kursus, seminarus ir konferencijas, jo mėgstamas nesibaigiančias diskusijas draugų, studentų rateliuose. Ten, kur būdavo Valdas, visada galėjai laukti netikėtumų, – kaip netikėtai padvelkia ir Dievo Dvasia.
„Viešpats neišklausė mūsų sveikatos prašymų, tačiau išpildė paties Valdo troškimą“, – sakė laidotuvių apeigoms vėliau vadovavęs Telšių vyskupas K. Kėvalas, visų vardu atsisveikindamas su juo – ganytojo žodžiais, didžiuojantis, kad pažino Valdą kaip giedrą žmogų, pilną valiūkiškumo, švelnumo, su Viešpaties veido šypsena ir dangaus žydryne akyse – dangaus, kurio jis taip troško žemėje.
„Amžinasis gyvenimas nėra iliuzija ar tikėjimas tuo, kas bus ateityje. Tu visiškai supratai, kad žemėje gyveni dangumi“, – apie savo mokinį, vėliau kolegą Valdą Mackelą sakė prel. prof. V. S. Vaičiūnas, jautriame atsisveikinimo žodyje tėviškai paminėdamas jį kaip teologijos mokslo šviesulį Lietuvoje, kaip vienos tikinčiųjų šeimos mylimą sūnų.
„Šitiek žmonių, kuriuos vakar mačiau Bernardinų bažnyčioje ir kurie šiandien čia susirinko, – tai liudijimas“, – sakė VDU Santuokos ir šeimos studijų centro direktorius kun. prof. dr. Andrius Narbekovas, iškeldamas Valdo charizmą – nepaprastą pasauliečio gebėjimą kalbėti apie Dievą ir būti kitų išgirstam, būti Jėzaus skelbėju ir liudytoju iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
