Palaimintasis Jonas Paulius II
Homilija pasakyta 2011 d. rugsėjo 7 d. švenčiant Palaimintojo Jono Pauliaus II dieną Šilinių atlaiduose
Prieš 18 metų rugsėjo 7 d. palaimintasis popiežius Jonas Paulius II aplankė Šiluvą ir pirmiausia – Apsireiškimo koplyčią. Joje kaip piligrimas meldėsi ir pabučiavo akmenį toje vietoje, kur apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Paskui Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje vadovavo Žodžio liturgijai. Kardinolas Vincentas Sladkevičius jam papasakojo, kaip mums esant priespaudoje per lietuvių parapijas Amerikoje keliavo Švč. M. Marijos statula ir visi – lietuviai ir amerikiečiai prašė Dievą laisvės Lietuvai. Atgavus ją, kunigai atvežė šią Marijos statulą į Šiluvą. Baigdamas kardinolas paprašė popiežių Joną Paulių II ją palaiminti ir vainikuoti. Šventasis Tėvas paėmė atneštą karūną ir pats uždėjo ją ant galvos Švč. M. Marijai. Tai retas atvejis, kad pats popiežius vainikuotų Marijos paveikslą ar statulą, paprastai šitai daro popiežiaus įgaliotas vyskupas.
Kokią žinią prieš 18 metų Jonas Paulius II paskelbė Lietuvoje? Be kita ko, jis kalbėjo: Atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė ieško šviesos savo garbingoje praeityje, tikėjimo kupinoje istorijoje ir po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį. Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes. <...>Kaip visuotinės Bažnyčios Ganytojas jūsų maldų lydimas, ateinu sudėti į motiniškas Marijos rankas savo padėką ir prašymus. Dėkoju Dievo Motinai, nes matau, kad tamsūs debesys po tiekos iškentėtų kančios ir vargo metų atsitolino nuo Lietuvos ir kaimyninių kraštų. Jie ištvėrė okupaciją, persekiojimus, kai buvo nutylimas Dievas ir pamintos pagrindinės žmogaus teisės. <...> Motiniškam Švenčiausios Motinos užtarimui patikiu jus, o kartu ir savo viltį, kad Lietuvoje atgims nepalaužiama ištikimybė Evangelijai ir troškimas priimti Kristų – Dievą ir žmogų, nukryžiuotą ir dėl meilės žmogui prisikėlusį – kaip kelią, tiesą ir gyvenimą (iš Jono Pauliaus II kalbų Vilniaus oro uoste ir Aušros Vartuose).
Ką pasakytų palaimintasis popiežius praėjus 18 mūsų laisvės metų apie lietuvių ištikimybę Evangelijai? Ar priėmė lietuviai už juos mirusį ir prisikėlusį Kristų kaip kelią, tiesą ir gyvenimą?
Šiandien dėkojame Dievui už ištikimybę tų, kurie, nepaisydami visų sutiktų ir sutinkamų sunkumų, nesuabejoja laisvės dovana ir nesusigundo rinktis vien nauda, malonumais ir pramogomis grįsto kelio. Dėkojame Dievui už tuos, kurie, nepaisydami visų gundymų, sugeba matyti žmones, jų bėdas ir nori jiems nuoširdžiai tarnauti.
Tačiau su dideliu nerimu žvelgiame į tuos, kurie savo pačių ir kitų nelaimei Evangeliją ir Kristų iškeičia į stabus. Tais stabais yra tapęs valdžios ir pinigų godulys. Neretas tautietis, užuot siekęs tarnauti Lietuvos žmonėms ir taip prikelti Tėvynę, mąsto tik apie savo ar bičiulių interesus.
Dabartinis žmonių gyvenimas be Kristaus Evangelijos skaudžiai atkeršija tiek pavieniams žmonėms, tiek visai visuomenei: dingsta ramybė, įsivyrauja egoizmas, viltis netenka pagrindo, žmogus tampa daiktu, kurį galima pirkti, parduoti, įsiviešpatauja džiunglių įstatymas, kai galingesnis žvėris drasko silpnesnius už save.
Kur išeitis? Bėgti iš Lietuvos ten, kur, atrodo, giedresnė padangė ir kur išlikę daugiau pagarbos žmogui? Daugelis neatsispiria šiai pagundai ir visam laikui palieka tėvų žemę. Tačiau įvykiai Norvegijoje ir Anglijoje kalba, ko aiškiau nepasakytų net geriausias Evangelijos skelbėjas. Kur Kristus pradedamas laikyti ne bendrakeleiviu, bet kliuviniu, – šitaip jau atsitikę beveik visoje Europoje, – ten pradeda atsirasti to, ką mes akivaizdžiai matome aplinkui save, – pykčio, vieni kitų niekinimo ir kaltinimų.
Nejaugi esame bevilčiai? Kai žmogus išgyvena savo bejėgiškumą, tuomet atsiranda šansas laimėti, ko anksčiau negalima buvo tikėtis.
Jonas Paulius II buvo išrinktas popiežiumi labai sunkiais laikais. Sovietų Sąjungą faktiškai valdė KGB žmonės, kurie negailestingai kovojo net su silpniausiais laisvės proveržiais. Pasaulyje kaip niekad buvo aštri konfrontacija tarp Vakarų pasaulio ir komunistinio bloko. Tuomet prieš trisdešimt metų, trečiaisiais savo pontifikato metais, Jonas Paulius II paskelbė encikliką Dives in misericordia apie Dievo gailestingumą. Toli matantis popiežius suprato, kad pasaulį gali išgelbėti tik Dievas. Praėjus dešimčiai metų subyrėjo Sovietų Sąjunga ir komunistinis Rytų blokas. Daugeliui tautų atsivėrė kelias kurti atsakingą, laisvą gyvenimą.
Deja, daug kur Europoje ir naujose šalyse nebuvo paisoma Kristaus Evangelijos brėžiamo kelio. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, kaip reta, paliko daug svarbių įžvalgų, kaip kurti gyvenimą, kad jis neštų palaimingus vaisius. Bene pats svarbiausias jo palikimas – bandymas visais galimais būdais skelbti ir skelbti Dievo gailestingumą – kaip vienintelį, galintį išgelbėti iš daromų nuodėmių.
Jubiliejiniais 2000 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąja seserį Faustiną, tarpukaryje gyvenusią Vilniuje ir skelbusią pasauliui apie Dievo gailestingumą, ir įsakė sekmadienį po Velykų Bažnyčioje švęsti Dievo Gailestingumo šventę. Palaimintojo popiežiaus mirtis šios šventės išvakarėse 2005 m. buvo tarsi dangaus ženklas, patvirtinantis, kad pasauliui ir kiekvienam iš mūsų reikia Dievo gailestingumo.
Arkivysk. S. Tamkevičius
