Sausio 12 dieną kurijoje vėl rinkosi Atsinaujinimo dienų parapijose rengėjai, maldos grupių vadovai ir visi, besidomintys misijomis parapijose. Daugiau nei pusšimtis susirinkusiųjų iš įvairių arkivyskupijos dekanatų susitiko su svečiais iš Slovakijos. Tai Švenčiausiojo Atpirkėjo redemptoristų kongregacijos Bratislavos ir Prahos provincijolas t. Václavas Hypius, t. Rastislavas Dluhy, t. Peteris Hertelas ir ilgametis sielovados bendradarbis, pasauliečių misijinės bendruomenės „Rieka Zivota“ („Gyvenimo upė“) vadovas Bohusas Zivcakas.
Pirmojoje susitikimo dalyje kalbėję t. Rastislavas pakvietė visus prisiminti savo asmeninį susitikimą su Jėzumi. Nors ir kalbėdamas jau aktyviai bažnyčioje besidarbuojantiems žmonėms, jis priminė popiežiaus Pranciškaus prieškalėdinio susitikimo su kardinolais pasidalijimą: „Jaučiu, kad Viešpats nori kartu mus išegzaminuoti – turiu jums dešimt klausimų, į kuriuos jūs galit atsakyti savo širdyje, ir jei matysit, kad reikia – nueikit išpažinties. Pirmasis klausimas buvo: ar aš turiu asmeninį santykį su Jėzumi? Įsivaizduokite – popiežius to klausia kardinolų. Antrasis klausimas – ar aš esu čia, kad sekčiau Viešpatį ar kad siekčiau savo karjeros? Aš tai sakau todėl, kad mums visiems reikia atsivertimo – vyskupams, kunigams, pasauliečiams net ir misijų koordinatoriams, maldos grupių vadovams ir Evangelizacinės mokyklos dalyviams. Visiems.“
Tęsdamas šią temą t. Peteris kalbėjo apie tai, kas mums atsivertus padeda augti. „Kaip augalui reikia šilumos, šviesos, vandens ir oro, taip ir mums reikia keturių pagrindinių sričių. Jei bent vienos iš jų nebus mūsų gyvenime, mes nustosime dvasiškai augti, neišlaikysime savo atsivertime, kaip ir augalas, kuris neaugs“, – sakė t. Peteris. Šiluma – tai malda. Pirmiausia savo mokinius Jėzus pakvietė būti su Juo, todėl ir mūsų gyvenime melstis ar nesimelsti yra tolygu gyventi arba mirti. Malda yra dovana ir kartu kasdienė kova. Antra – šviesa – yra Šventasis Raštas. Jis yra žiburys mano keliui apšviesti: jei keletą dienų neskaitau Šventojo Rašto, pradedu eiti į nuodėmę. Juk mūsų atmintis kaip stalčiukai – ką įdedame, su tuo ir gyvename. Trečiasis mūsų maistas – Eucharistija – yra kaip vanduo. Bažnyčia nurodo ją priimti bent kartą per savaitę, bet tam, kad augtume, mūsų kūnas ir siela privalo valgyti kasdien. Ir ketvirtasis – išpažintis, kuri yra svarbi kaip oras, kad neuždustume nuodėmėse ir galėtume lengvai kvėpuoti.
Po vakarienės, kuria visi drauge vaišinomės kurijoje, mokymus tęsė provincijolas t. Vaclovas. Jis papasakojo apie redemptoristų vienuolijos įsikūrimą ir kalbėjo apie bendruomenės svarbą. Nesvarbu, kokia tai būtų bendruomenė – vienuolinė, pasauliečių ar pati pirmoji – šeima, visose svarbu įsipareigojimas ir tam tikrų pareigų prisiėmimas. Švč. Trejybė – bendruomenė. Kas joje svarbiausias – Tėvas, Sūnus ar Šventoji Dvasia? Kas svarbesnis šeimoje – tėtis ar mama? O pasauliečių bendruomenėje? Svarbu pati bendruomenė, pati šeima. Kas vienuolyne būtų provincijolas, jei ne broliai? Visose bendruomenėse pats svarbiausias turėtų būti Dievas. Jis mus pakviečia į bendruomenę, dėl to bendruomenė yra ne tik pareiga, bet ir didžiulė privilegija.
Po laiko, skirto klausimams, pasidalijimus apibendrino Bohusas, kalbėdamas apie pasauliečių bendruomenę. Mes esame kaip gitara, o joje viskas svarbu – graži forma, aštrios detalės, kurios įtempia stygas, kiekvienas išdailinimas pagal skirtingus išmatavimus. Kai visa gerai suderinta, girdime harmoniją. Ilgas kelias, kad pamatytume, kokie esame instrumentai, kad prašytume Kūrėjo parodyti unikalią mūsų vietą orkestre. Turime melstis, kad Dievas panaudotų visą mūsų gyvenimo istoriją – gražias, aukštas natas, taip pat ir sunkumus.
Tėvai redemptoristai po šio susitikimo kitomis dienomis dar lankėsi Šiluvoje, Kryžių Kalne, Telšiuose ir savo bendradarbiavimą rengiasi tęsti toliau organizuojant arkivyskupijos Evangelizacijos mokyklą, įsitraukiant į įvairias misijų veiklas.
Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ
