Nuotraukos – Edgaro VERSOCKO
Vasario 2 d. vakarą Kauno arkikatedroje bazilikoje švęsti Kristaus Paaukojimo šventės, dėkoti už savo pašaukimą susirinko arkivyskupijoje įsikūrusių ir čia tarnaujančių kongregacijų ar vienuolinių namų (5 vyrų vienuolijų ir 13 moterų vienuolijų) broliai ir seserys. Arkikatedroje tą vakarą buvo gausu ir tikinčiųjų, atėjusių švęsti Grabnyčių ir melstis už pašvęstuosius, prašyti Dievą naujų dvasinių pašaukimų, pasveikinti brolių ir seserų Pašvęstojo gyvenimo dienos proga.
Pašvęstųjų malda su visa susirinkusia bendruomene prasidėjo dar prieš šv. Mišias. Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo SJ vadovaujami pašvęstieji drauge meldėsi Valandų liturgijos Vakarinę.
Vėliau iškilmingai Eucharistijai vadovavo arkivyskupas L. Virbalas, jos pradžioje pašventinęs Grabnyčių žvakes, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Aurelijus Žukauskas, kelių vyrų vienuolijų (jėzuitų, pranciškonų ir kt.) broliai kunigai. Patarnavo diakonas Giedrius Bakūnas MIC ir diakonas Darius Chmieliauskas bei Kauno kunigų seminarijos klierikai. Giedojo jungtinis seserų choras, vadovaujamas ses. Celinos Galinyės OSB.
Išskirtinė Grabnyčių liturgijos dalis buvo procesija su žvakėmis. Ją drauge su dvasininkais ir visais tikinčiaisiais ėjo ir pamaldose dalyvavusios benediktinės, eucharistietės, kazimierietės, pranciškonės, salezietės, vargdienės ir kitų kongregacijų sesės.
Kreipdamasis į brolius ir seseris vienuolius, kuriuos Viešpats veda pasišventimo keliu, arkivyskupas savo homilijoje atkreipė dėmesį į regimus mūsų tikėjimo ženklus – žvakę ir Evangeliją. Jie skirti kiekvieno žmogaus gyvenimui apšviesti. Žvakė teikia šviesą ir viltį, suvienija maldai. Ji byloja apie Kristaus šviesą pas Jį iškeliaujantiems. Evangelija – tai niekada neužgęstanti šviesa, pats Kristus.
Ganytojas kalbėjo apie Simeono džiaugsmą šventykloje, kai laikė rankose Kūdikį, suvokdamas, jog Jis bus skirtas visiems, jog ši akimirka yra visų vilčių apie ateitį išsipildymas. Dievas ir mums duoda antgamtinį suvokimą – nujausti Dievą, būti tikriems, kaip Simeonas, dėl Dievo pažadų išsipildymo.
„Seneliai Simeonas, Ona mums primena mūsų pačių protėvius, senelius, tėvus, per kuriuos mums pasiekė Dievo šviesa“, – sakė arkivyskupas, paragindamas būti už tai jiems dėkingiems ir patiems atsakingai rūpintis skleisti Kristaus šviesą pasauliui, perduoti tikėjimo žibintą kartų kartoms.
„Neturiu šiandien atskiros žinios jums, mieli broliai ir sesės. Evangelija ta pati, ir tas pats Dievas, mūsų Gelbėtojas“, – sakė arkivyskupas, pabrėždamas, jog Dievo žodis kalba visiems, visų pašaukimų žmonėms. Evangelija skirta tam, kad ją priimtume, pagal ją gyventume ir būtume ženklu, kad Viešpats – tai turtas ir prasmė mūsų gyvenimui.
Visuotinėje maldoje, be kitų maldavimų, melstasi už pašvęstuosius – kad jie rodytų šventumo kelius pasauliui, o ir visi, ypač šeimos gyvenime, įgytų ištikimybės ir meilės pilnatvę, kad to mokytųsi iš naujojo mūsų palaimintojo Teofiliaus. Malda buvo užtartas ir jaunimas, kad Viešpats padėtų jam atrasti savo pašaukimo kelius.
Atnašų procesijoje nešusios kraitelę su kunigų bei seminaristų vardais, vėliau seserys vienuolės įsipareigojo melstis už vieną iš jų per visus metus.
Po pamaldų pašvęstieji šventę tęsė agapėje, į kurią pakvietė broliai pranciškonai savo vienuolyne, svečių namuose „Domus Pacis“
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
