Vasario 17 d. arkivyskupijos konferencijų salėje vyko sielovados bendruomenės „Gailestingumo versmė“ organizuota vidinio išgydymo popietė „Jei kas trokšta, teateina pas mane“ (Jn 7, 37). Tai jau šeštasis susitikimas. Tokie kasmėnesiniai susitikimai, kviečiantys patikėti savo gyvenimą Jėzui, bendruomenės pastangomis rengiami nuo rugsėjo.
Popietė prasidėjo kaip įprastai – valandą trunkančiu šlovinimu, atvėrusiu gausiai susirinkusių dalyvių širdis Viešpaties artumui.
Šv. Mišias aukojo egzorcistas kun. Vytenis Vaškelis, ragindamas ateinantį 100 metų dėkoti už pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. Pagrindinė homilijos mintis – nauja pradžia. Kunigas priminė Nojų – Dievas gailėjosi sukūręs žmones, nes matė, kad jie elgiasi nedorai. Tam ir sumanė tvaną. Tai buvo bausmės metas, bet Dievo meilė didesnė už bausmę. Mūsų pašaukimas – šauktis Dievo visą gyvenimą, melstis ne tik už save, bet ir už visus gimines, kaimynus, pažįstamus, kad jie įeitų į Naująją Arką. Pasakyta, kad bus laikas, kai dykumoje liūtai kartu su avinėliais draugaus. Mes sakome, kad esame dabar savo gyvenime dykumoje. Jėzus ragina mus skelbti Jo meilę, nes drungnas tikėjimas nėra mielas Dievui. Perlus barstyti reiktų išmintingai – tinkamu laiku ir tinkamais žodžiais, kad paliestų širdis. Ir tada dykuma bus malonės oazė. Kun. V. Vaškelis homiliją baigė skatindamas ryte maitinti savo protą ir širdį dvasine literatūra ir malda, o vakare atlikti sąžinės tyrimo maldą – tada būsime pasiruošę nešti Evangeliją kitiems. Taip pat kasdien prašyti Viešpaties suteikti mums malonės ieškoti tylos ir išgirsti Jį.
Šį kartą savo įžvalgomis su atvykusiais gausiais dalyviais dalijosi ses. Dovyda Jaugelytė LSSC, primindama, jog mes visi esame pašaukti į laisvę. Yra svarbūs du laisvės aspektai: laisvė nuo ko ir laisvė dėl ko. Laisvė nuo ko – tai vergo kova dėl išsilaisvinimo, pastangos nusimesti pančius. Laisvė dėl ko – laisvojo, t. y. sūnaus / dukros, kelias, brandumo ženklas, kai asmuo geba prisiimti atsakomybę, įsipareigoti. Yra svarbu įsivardyti du dalykus: kas mums trukdo būti laisviems ir kas grąžina laisvę. Pagrindiniai veiksniai, ribojantys mūsų laisvę pagal mūsų pašaukimą ir išsipildymą, tai nuodėmė, emociniai sužeidimai ir jų pasekmės, priklausomybės ir stabai. Nuodėmė ne Dievą nuo mūsų atskiria, bet mus nuo Dievo. Kad ir kokio dydžio būtų nuodėmė, ji visada padaro žalą. Net jei tos žalos tuo metu ir nepajuntame ar nematome. Kita nelaisvėje laikanti siena – neatleidimas. Tai pančiai, grandinės, kuriomis mes (mums taip atrodo) bandom mus įskaudinusį, nuskriaudusį žmogų bausti. Tačiau (ir tai blogiausia) ta pačia grandine patys esam su juo sukaustyti. Emocinių sužeidimų ir jų pasekmių yra tikrai daug, bet pagrindiniai trys yra KGB – kaltė, gėda, baimė. Ši trijulė itin sėkmingai apriboja mūsų laisvę, paaukština mūsų kalėjimo sienas ir laiko vidinio paralyžiaus nelaisvėje. Ses. Dovyda taip pat dalyviams priminė, kas yra stabai. Tai. kai kažkam suteikiam didesnę reikšmę, nei kad ji Dievo skirta. Stabu virsti gali bet kas – bet kuris žmogus, daiktai, veikla ir kt.
Bet daug svarbiau, kad Dievas mums dovanoja reikalingas priemones, įrankius ir ginklus tai didžiai Jo dovanai saugoti, ginti, auginti. Tai yra malda, sakramentai, bendruomenė, Bažnyčia, Šventojo Rašto skaitymas, artimesnis, gilesnis Dievo pažinimas, asmeninis santykis su Dievu.
Vidinio išgydymo popietė baigėsi malda prie Kryžiaus, kur kiekvienas galėjo Dievui atiduoti trukdžius, ribojančius jo laisvę, o „Gailestingumo versmės“ bendruomenės nariai juos užtarė trumpa malda.
„Gailestingumo versmės“ informacija
