Kovo 13-ąją, ką tik atšventę Kovo 11-ąją ir IV gavėnios sekmadienį, atvykusieji į Šiluvą piligrimai bei „Marijos radijo“ klausytojai šventė Marijos dieną, Tėvynei ir sau meldė Šiluvos Dievo Motinos užtarimo. Piligriminę kelionę surengė Kauno II dekanato tikintieji, o kunigai vadovavo maldai ir teikė sielovadinius patarnavimus.
Šią dieną, kai minime penktąsias popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metines, iškilmingoje Eucharistijoje Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo kvietimu melstasi už Šventojo Tėvo tarnystę Bažnyčioje, jo gyvenimą ir būsimą apaštališkąją kelionę į Lietuvą (šių metų rugsėjo 22–23 d.)
Iškilmingą Eucharistiją Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje drauge šventė arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius bei gausus kunigų būrys, tarp jų – visi arkivyskupijos dekanai. Patarnavo Šiluvoje, Jono Pauliaus II namuose, studijuojantys Kauno kunigų seminarijos Parengiamojo kurso auklėtiniai. Giedojo Domeikavos parapijos choras, vadovaujamas Rasos Endriukaitienės.
Sveikindamas Šiluvos piligrimus arkivysk. L. Virbalas kvietė nepaliauti dėkoti už Lietuvos laisvės dovaną, dėl kurios galima laisvai rinktis ir šioje atnaujintoje piligriminėje šventovėje, toliau melstis už Lietuvos žmonių reikalus, kad visi atsakingai kurtų šalies dabartį ir ateitį. Pasidalijęs džiaugsmu dėl popiežiaus Pranciškaus būsimojo atvykimo į Lietuvą šių metų rudenį, arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog tai vyks penktaisiais jo pontifikato metais ir pakvietė visus melstis už Šventąjį Tėvą, kad Dievas laimintų jį ir visų labai laukiamą kelionę pas mus.
Piligrimai, be to, pakviesti amžiaus ar kunigystės sukakčių proga melstis už arkivyskupijos kunigus – mons. Vincentą Jalinską, mons. Lionginą Vaičiulionį, kun. Juozą Kaknevičių ir kun. Gintautą Jankauską.
Sakydamas homiliją, arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį į vandens vaizdinius Evangelijoje, kuriais Jėzus kalba apie mūsų išgelbėjimo malonę. Pranašas Ezekielis (Ez 47) mini naująją, pilną gyvybės naująją šventyklą, o Bažnyčios tėvai mokė, jog tai pats Jėzus, iš kurio perverto šono ištekėjo kraujas ir vanduo – iš čia ir mūsų išgelbėjimas. Ir šiais laikais Šventojoje Žemėje Jeruzalė, kur stovėjo šventykla, yra aukštai ant kalno, o 1 km žemiau yra Negyvoji jūra, dėl savo sūrumo neturinti gyvybės. Tačiau net ir ją atgaivina iš šventyklos atitekantis vanduo.
Pasak ganytojo, kiekvienas, pažvelgęs į save, turėsime pripažinti, jog savyje nešiojamės negyvąsias jūras, kur daug apkartimo, egoizmo, nenorėjimo atleisti, sunkių santykių. Gavėnios laikas ir skirtas gydymui, perkeitimui atsivertimui, o pirmiausia– atpažinti ir pripažinti tas negyvąsias jūras savyje – savo nuodėmes, tai, kas nėra gyvybė ir kur tvyro mirties kvapas.
Homilijoje buvo atkreiptas dėmesys į popiežių Pranciškų, kalbantį apie nuodėmę ne kaip lengvai išvalomą dėmę. Nuodėmė – tai maištas prieš Dievą. Popiežius sako, jog labai svarbus jausmas yra gėda dėl nuodėmių kaip malonė, atverianti duris į pagijimą.
„Tegul Viešpaties malonės, atleidimo srovė užlieja mūsų širdis, nešdama susitaikymą, atleidimą, geranoriškumą, gero linkėjimą. <...> Džiaukimės galėdami pasiekti išganymo šaltinį per sakramentus. Tegul Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, lydi mus, kad kiekvieno ir Lietuvos gyvenimas būtų paliestas išganingosios Dievo malonės srovės“, – sakė arkivyskupas keliaujantiems link Velykų, dovanojančių naują gyvenimą, sutaikytą su dangiškuoju Tėvu, vaisingą ir pilną dorybių.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
