Nuotraukos – Vaidos-Spangelevičiūtės-Kneižienės ir Jūratės Lenkuvienės
Artėjant Velykoms, Didžiąją savaitę, kovo 27 d. Palemono parapijos namuose vyko institucijų darbuotojų Susikaupimo diena. Ją vedė svečias iš Vilniaus arkivyskupijos, Šventojo Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos rezidentas, biblinės teologijos licenciatas kun. Mozė Mitkevičius. Šią dieną kartu su bemaž 30 sielovados bendradarbių praleido ir Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Susikaupimo dienoje, be konferencijų, skirta laiko maldai – Valandų liturgijai (Dieninei), šv. Mišioms ir Eucharistijos adoracijos valandėlei.
„Kol yra Jeruzalė, tol pasaulis yra Dievo malonės saugomas“, – pradžioje trumpai pasidalijo kun. Mozė apie savo ką tik pasibaigusią 14 dienų kelionę Šventojoje Žemėje, kuri, pasak svečio, yra tiesiog „įmelstas kraštas“. Jis pakvietė Susikaupimo dienos dalyvius, gal ne vieną ir apsilankiusį jame, į kitą kelionę – po Šventąjį Raštą, stabtelint prie ypatingų jo tekstų – psalmių.
Sykiu iš pat pradžių buvome drąsinami žvelgti į Šventąjį Raštą, skaityti jį kaip kiekvieną žmogų prakalbinantį, nesvarbu, kiek jis išsilavinęs, pasirengęs. Kaip vaikai, ištarę pirmuosius žodžius, džiūgauja, dar jų nesuprasdami, kaip augdami išmoksta tėvų kalbos, taip ir žmogus turi visą gyvenimą tam, kad pamažu mokytųsi suprasti Dievo kalbą, jo mąstymo logiką.
Vėliau kun. Mozės vedami, žvelgėme į 137, 83 ir 51 psalmes, ieškodami, ką jos sako apie mus ir mūsų gyvenimą ir ką sako apie Dievą, be to, kaip suprasti neretai žiaurias Senojo Testamento scenas.
Tremtinių giesmėje (Ps 137) mąstėme apie savo tapatybę, kaip svarbu nuolat prisiminti Dievo darbus, kuriuos Jis daro mūsų gyvenime. „Tai mūsų palaimintojo Jurgio buvusi mėgstama psalmė“, – sakė kun. Mozė, priskirdamas šiai psalmei raktinį atminties žodį. Žydai nuolat prisimena savo praeitį – užmiršti tai, kas buvo, jiems reiškia netekti svarbių dalykų Tremtis išrinktąją tautą brandino – netekę šventyklos ir laisvės, jie suvokė, kad Dievas vis tiek yra kartu su jais. Drauge su nelaisvėje „prie Babilonijos upių“ verkiančiais psalmės veikėjais žvelgėme į savo tautos dabartį, pvz., į daugelio savo tautiečių vergavimą svečiose šalyse; mąstėme apie tai, kuo tikime, kuo remiamės šiandien, kai neretai ir katalikais save laikančių gyvenimas pilnas prietarų ir stabų.
Daugeliui pasibaisėjimą kelianti 137 psalmės eilutė „Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!“, pasak kun. Mozės, kalba apie blogio sunaikinimą savo širdyje tol, kol jis netapo pritarimu mūsų veiksmais. Uolos įvaizdis perkelia į Naująjį Testamentą: Kristus mūsų uola ir stiprybė. Dievas jau šiandien stoja drauge su mumis į kovą su mūsų blogiu ateityje. Dėl Jo jau dabar galime švęsti pergalę. Dievas apgina kiekvieną, kurie priklausome Jam.
Psalmėje (83) – Tautos maldoje gresiant priešų sąjungai – kun. Mozė atkreipė dėmesį, kaip išrinktoji tauta pavojuje šaukiasi Dievo – iš visų jėgų: „Dieve, netylėk!“ Tai mums pavyzdys, kaip turime elgtis blogio akivaizdoje. Šio psalmėje regime ištisą izraelitų priešų – ją puolančių dešimties tautų „įspūdingą galeriją“. Jos kerštingos, besimėgaujančios be jokios priežasties kylančia agresija, besilenkiančios stabams, besikėsinančios į išrinktosios tautos statusą, norinčios sunaikinti šventyklą, užimti Dievo vietą ir kita. Aiškindamas šios psalmės prasmę, kun. Mozė kvietė atpažinti savyje visų šių tautų savybes: galbūt aš esu taip pat apimtas puikybės ir pavydo kaip Tyro karalius ir pan.?
Dievas pajėgus sunaikinti blogį, tačiau jei mumyse tik blogis? Kas tuomet lieka? Dievas sunaikina mus pačius? „Įvyksta paradoksas: Dievas naikina blogį ne sunaikindamas , bet atleisdamas. Tai Velykinė pergalė be jokių šansų blogiui toliau mumyse egzistuoti“, – sakė kun. Mozė. Pasak svečio, nors psalmininkai dar nepažįsta Jėzaus, jie pranoksta laiką ir save pačius: Senojo Testamento pranašystės nuostabiai išsipildo Jėzuje Kristuje.
Tarp konferencijų parapijos namų koplyčioje Susikaupimo dienos dalyviai džiugiai šventė šv. Mišias, vadovaujamas arkivyskupo Liongino. Homiliją pasakęs kun. Mozė kalbėjo apie mokinių vienybę ir sykiu išdavystę, linkėjo vienybės ieškoti pirmiausia liturgijoje, maldoje. Tada į mus žvelgdami kiti su nuostaba matys, kad esame broliai ir seserys, garbinantys Dievą, tad vieningi. Malda – Dievo palaiminimas, per ją ir kitiems galima tapti nuostabos ženklu.
Bendruomenine malda šioje šv. Mišiose užtarėme popiežių Pranciškų, kurio atvykimo labai laukiame, ir meldėmės už kitus ir save pačius – kad Dievas padėtų kurti sutarimą, vienybę, tą atmosferą, kurioje Dievo žodis gali dygti ir augti.
Eucharistijos adoracijos valandėlė dienos pabaigoje kun. Mozės dėka tapo dar vienos psalmės – Ps 51 ( Atgailos malda) – kontempliacija priešais išstatytą ir pagarbintą Švenčiausiąjį Sakramentą. Žvelgėme į Jį ir į savo širdis. Sekėme psalmės eilutėmis ir kun. Mozės duota kryptimi: prašyti Dievą, kad Jis perkeistų sugrudusias, užkietintas mūsų širdis, perkeistų mąstymą, principus. Kaip kad išmintingasis karalius Saliamonas, prašyti dar daugiau išminties (turintiems bus pridėta, iš neturinčių – atimta...) ir imlios širdies, kad gebėtume priimti Dievo žodį ir kad jis tikrai taptų Žodžiu mūsų gyvenimui.
Šios džiugios bendrystės dieną baigėme dėkodami kun. Mozei, arkivyskupijos kurijai už organizavimą, Palemono parapijos klebonui kun. Renaldui Šumbrauskiui – už priėmimą linkėdami vieni kitiems patirti tikro džiaugsmo artėjančiose Kristaus Prisikėlimo šventėse. Kai kurie dar trumpai spėjome pasigrožėti ir marių pakrante, Dievo kūrinijos atbudimu.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
