Rugsėjo 30 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje paminėtas vysk. Pranciškus Karevičius, prieš 150 metų rugsėjo 30 d. gimęs Giršinuose, Mosėdžio vlsč.; miręs 1945 m. gegužės 30 d.; palaidotas Kauno arkikatedroje. P. Karevičius buvo 40-tasis, paskutinysis Žemaičių vyskupijos ganytojas 1914–1926 m.; nuo 1926-ųjų – titulinis Skitopolio arkivyskupas ir marijonas.
Renginį muziejuje (buvusiuose istoriniuose Vyskupų rūmuose Kaune, Valančiaus g. 6) pradėjo, sugiedodamas Žemaičių ganytojo garbei kelias giesmes, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos.
Nors ir nedidelė klausytojų auditorija susidomėjusi išklausė Lietuvos istorijos instituto mokslinių darbuotojų dr. Reginos Laukaitytės ir dr. Algimanto Katiliaus pranešimų, priminusių vyskupo gyvenimo kelią, neeilinę šio tvirto, žemaitiško būdo ganytojo asmenybę.
Dr. A. Katilius supažindino su vysk. P. Karevičiaus biografija, jo kunigystės keliu nuo tarnavimo penkerius metus Samaros vokiečiams katalikams iki Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus, nuo 1911 m. – Lietuvių mokslo draugijos nario. Vyskupu buvo įšventintas 1914 m. Sankt Peterburge, Šv. Kotrynos bažnyčioje; tais pačiais metais jis buvo iškilmingai sutiktas Vilniuje ir Kaune; Kauno katedroje vyko jo ingresas. Pranešime pabrėžta, jog ingreso Mišių pamokslą Žemaičių vyskupu paskirtas ganytojas pirmiausia pasakė lietuviškai. Lietuviškumo dvasią ir toliau uoliai skleidė Bažnyčios aplinkoje, įteisindamas čia lietuvių kalbą ir neretai sulaukdamas priešiškumo. Šis vyskupas per savo tarnystės metus pašventino 39 bažnyčias, buvo aktyvus Bažnyčios ir visuomenės gyvenime, protestavo prieš vokiečių okupacinės valdžios politiką krašte. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę šventino pirmųjų Lietuvos kariuomenės pulkų vėliavas, rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis. Už lietuviškumo iniciatyvas, tvirtą būdą, kai kada stokojęs diplomatijos Žemaičių vyskupas buvo skundžiamas Šventajam Sostui, kaltinamas nacionalizmu. Steigiant Lietuvos bažnytinę provinciją, vysk. P. Karevičius pasiprašė atleidžiamas iš Žemaičių vyskupo pareigų, priėmė marijonų įžadus, apsigyveno Marijampolėje.
Dr. R. Laukaitytė savo pranešime palietė vieną vysk. P. Karevičiaus biografijos faktą, susijusį su jo siuntimu 1929 m. mokytis Rytų apeigų (P. Karevičius, anksčiau dirbęs Rusijoje, buvo skiriamas šiai misijai anksčiau, nei P. Būčys (1872–1951), kuris Rytų apeigų katalikų vyskupu buvo įšventintas po metų, 1930 m.). Trečiajame XX a. dešimtmetyje Šventasis Sostas ypač skatino apaštalavimą Rusijoje puoselėjant rusų tautos atsivertimo viltį. Vysk. P. Karevičius, jau būdamas garbaus amžiaus, nuolankiai priėmė žmogiškai nelengvą siuntimą išvykti į Jugoslaviją mokytis ten ilgai trunkančių apeigų.
Dar vieną arkiv. P. Karevičiaus gyvenimo faktą priminė renginyje dalyvavusios Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos seserys. Jų steigėja Ona Galdikaitė – sesuo Marija Augustina vysk. P. Karevičiaus dukterėčia, savo dėdės buvo paskatinta steigti šią vienuoliją Lietuvoje. Apie Padvarius, vysk. P. Karevičiaus tėviškę, kur pranciškonių seserų bendruomenė pradėjo savo gyvavimą, papasakojo ją kitados su ses. Augustina lankiusi dabartinė pranciškonių vyresnioji ses. Leonė Anastazija Jakutytė. Renginio dalyviai turėjo galimybę pamatyti vysk. P. Karevičiaus įrašus jo dovanotose Šventojo Rašto knygose.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, dėkodamas pranešėjams ir klausytojams, kvietė dėkoti Dievui, kad savo istorijoje turėjome tokių tvirtų žemaičių ir tokių didžių vyskupų, kaip P. Karevičius. Šis Žemaičių ganytojas tarnavo ypač sudėtingu istoriniu metu, tuometėje lenkiškoje aplinkoje ryžtingai skleidė lietuviškumą, stengėsi, kad kurijoje, seminarijoje, katedroje skambėtų lietuviškas žodis. Kita vertus, vysk. P. Karevičius, būdamas iš tų didžių asmenybių, kurios lėmė Lietuvos ir jos Bažnyčios ateitį, pasak ganytojo, liko krikščioniškai nuolankus.
Išsamiau apie vysk. P. Karevičių žr. Irenos Petraitienės straipsnyje.
