Dievo ieškojimas ir suradimas
„Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia“ (Iz 60, 2). Šie pranašo Izaijo žodžiai tiksliausiai nusako Viešpaties Apsireiškimo šventės esmę.
Kalėdų naktį Viešpats labai tyliai ateina į mūsų žemę. Tautas dar dengia tamsybė, nes žmonės nepažįsta Dievo ir vietoj jo garbina stabus. Šią tikrovę matome visose ano meto tautose. Tačiau Kalėdų naktį jau spindi Viešpaties šlovė, ir greitai prasidės tautų kelionė Dievo šviesos link.
Viešpaties Apsireiškimo šventės Evangelija pasakoja apie Rytų išminčius, atkeliavusius į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus. Jie klausinėja Jeruzalės gyventojų: „Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“
Tačiau Jeruzalėje, išrinktosios Dievo tautos sostinėje, ši žinia niekam nesuteikė džiaugsmo. Priešingai, karalius Erodas išsigando: kažkas iš jo nori paveržti sostą. Jeruzalės gyventojai taip pat baiminasi: dabar reikia laukti žudynių, nes Erodas nepakęs jokio konkurento.
Rytų išminčiams nė motais žmonių nuotaikos. Jie atkakliai ieško, apsilanko net žvėries irštvoje – karalius Erodas, pas kurį pakliuvo išminčiai, išties elgėsi žvėriškai, be gailesčio šalindamas savo kelyje bent kiek jam įtartinus žmones. Jis jau buvo nužudęs net du savo sūnus.
Išminčių gera valia ir pastangos atnešė laukiamų vaisių. Jie surado Kūdikį, jį pagarbino ir atidavė dovanas – auksą, smilkalus ir mirą. Šiomis dovanomis jie pagerbė Jėzų kaip karalių, kaip Dievą ir kaip žmogų.
Viešpaties Apsireiškimo šventė skelbia džiaugsmingą žinią: Jėzus Kristus, pasaulio Gelbėtojas, atėjo į žemę išgelbėti ne vieno, bet visų tautų, ne tik žydų, bet ir viso pasaulio žmonių. Todėl kiekvienas galime drąsiai pasakyti: Jėzus gimė Betliejuje ir dėl manęs.
Trijų Karalių šventė atskleidžia, kaip Dievas apsireiškia jo ieškančiam žmogui. Pirmiausia, žmogus turi Dievo ieškoti. Jeigu žmogus patenkintas savo stabais – susikrautais milijonais, turima valdžia ar galimybe tenkinti visus savo įgeidžius – jam Dievas neatsiskleis, kaip neatsiskleidė Erodui.
Žmogus, panašiai kaip Rytų išminčiai, turi Dievo ieškoti. Pradėję jie daug ko nesuprato ir vadovavosi tiesiog nuojauta. Patekėjusi žvaigždė, į kurią žvelgdami pasiekė Jeruzalę, buvo tik miglotas ženklas – daugelis į jį nebūtų atkreipęs rimto dėmesio. Panašiai ir dabar žmonės žvelgia į Dievo sukurtą pasaulį. Vieni jame mato Kūrėjo pėdsakus ir, ieškodami atsakymo, suranda Dievą. Dėl to daugybė garsiausių fizikų bei astronomų visą gyvenimą nuoširdžiai gyveno pagal krikščioniškojo tikėjimo reikalavimus. O kiti, tyrinėdami tą pačią visatą, nesugebėdavo pamatyti Dievo pėdsakų ir likdavo materialistais bei agnostikais.
Dievas neverčia žmogaus jo priimti ir jį garbinti. Tai liudija Kristaus Gimimas. Juk Dievas galėjo ateiti į šį pasaulį panašiai, kaip apsireiškė Mozei ant Sinajaus kalno. Bet jis atėjo tyliai, nuolankiai, laukdamas mūsų, žmonių, meilės. Dievas yra meilė – jisai toks gali būti tik laisvai ieškomas ir priimamas. Neįmanoma mylėti per prievartą. Dievui reikalingi ne vergai, bet laisvi ir į jo meilę atsiliepiantys žmonės.
Šiandien Lietuvoje yra labai daug Dievo ieškančių žmonių. Dievo paieškos vienus nuveda į Katalikų Bažnyčią; tenai jie randa įvairias maldos grupes, dvasines pratybas, sakramentus, randa Mišių auką, kurioje pats Dievas labiausiai atskleidžia savo meilę. Tačiau daug yra ir Dievo neieškančių, turinčių savo dievus – pasaulio teikiamas linksmybes, pramogas, daiktus, net narkotikus. Matydami tokius žmones galime tik liūdėti, tik juos mylėti, už juos melstis ir trokšti, kad ir jiems nušvistų Betliejaus žvaigždė, rodanti kelią pas Dievą.
Trijų Karalių šventė teikia ir kitą pamoką. Išminčiai, suradę Kūdikį, jį pagarbino ir atidavė savo dovanas. Neužtenka Dievą surasti – reikia jį pagarbinti ir jam atiduoti tai, ką turime brangiausia. Pagarbindami nusižeminame ir pripažįstame jį esant mūsų gyvenimo Viešpatį. Pati svarbiausia vieta, kur sutinkame Viešpatį ir jį pagarbiname, yra Mišių auka. Mūsų dėmesys Mišioms – tarsi mūsų meilės Dievui barometras. Pačios svarbiausios mūsų dovanos Dievui – tai ne koks nors sidabras ar auksas, bet mūsų širdys, mūsų meilė, mūsų gabumai, mūsų teisumo darbai, mūsų pastangos prikelti Lietuvą naujam gyvenimui. Štai ką turime paaukoti savo Dievui, jeigu jį tikrai mylime. Ar bandome tai daryti?
