Gyvenimą kurianti meilė
2011 m. Vėlinių Mišių arkikatedroje homilija
Kasmet Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines mūsų kapinės atgyja. Ant gražiai sutvarkytų kapų dega tūkstančiai žiburėlių, primenančių išėjusius ir ne tik juos. Primena gyvuosius, kurie neužmiršta uždegti žvakelių ir malda palydėti jiems brangių žmonių.
Šventųjų ir mirusiųjų prisiminimas beveik vienu metu yra labai prasmingas. Jei tik prisimintume mirusiuosius ir nemąstytume apie jų gyvenimą Dievo artumoje, šis prisiminimas būtų labai slegiantis. Slegiančios patirties išgyvename vos ne kasdien. Žiniasklaida nuolat praneša apie nelaimingas mirtis: žuvusius lėktuvų katastrofose, potvyniuose, nužudytus ir savižudžius. Tokios beprasmiškos ir nelaimingos mirtys tikrai prislegia.
Tačiau mes, tikintieji į Jėzų Kristų, į mirtį žiūrime visai kitomis akimis. Uolusis Kristaus mokinys apaštalas Paulius rašo: „Pergalė sunaikino mirtį!... Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – Įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 54– 57). Pergalę prieš mirtį gali laimėti tik gyvybės Viešpats, tik tas, kuris prie Lozoriaus kapo galėjo ištarti: „Lozoriau, išeik!“ Ir tas išėjo gyvas.
Per Vėlines mums, tikintiems į Kristų, reikia mąstyti ir kalbėti ne apie mirtį, bet apie pergalę prieš mirtį, apie gyvenimą anapus mirties ir apie tai, kas veda į gyvenimą.
Pakrikštytam kūdikiui yra įteikiamas baltas drabužėlis ir sakomi žodžiai: „Krikštu tapai nauju kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus ženklas tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo.“ Mes, pakrikštytieji, esame naujas kūrinys, kuriam mirtis nebeturi galios. Pakrikštytajam įteikiamas baltas drabužis primena vaizdą Apreiškimo knygoje: „Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.“
Didysis rūpestis – kaip išsaugoti šį baltą drabužį ir kaip laimėti pergalę. Šventasis Raštas atsako: reikia eiti meilės keliu, nes tik šis kelias veda į gyvenimą. Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Mus gelbsti Dievo meilė.
Tačiau kad laimėtume amžinąjį gyvenimą, reikia ne tik Dievo, bet ir mūsų meilės. Dievo žodžio liturgijoje girdėjome vaizdų Jėzaus pasakojimą apie paskutinį teismą. Ateis Žmogaus Sūnus ir jo akivaizdoje bus surinkti visi žmonės. Vieni iš jų stovės dešinėje, kiti – kairėje. Karalius tars stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane <...> Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 34–40).
Šiame pasakojime yra pasakyta viskas, ką turime žinoti, vildamiesi stovėti prie Avinėlio sosto. Tai kasdien daryti gera. Kasdien šalia savęs matyti tuos mažiausius Kristaus brolius, kuriuos Viešpats tapatina su savimi. Tie Kristaus broliai gali būti labai nepatrauklūs, ir Kristaus veidas juose gali būti labai sužalotas. Tai vargšai benamiai, alkoholikai, narkomanai ar kitaip gyvenime pasiklydę žmonės. Tačiau Jėzus aiškiai sako, jog ką padarome šiems jo broliams, padarome jam pačiam ir už tai gausime atlygį.
Mūsų rūpestis dėl savo pačių likimo turi pažadinti mumyse rūpestį dėl gyvųjų, kuriems gyvenime nepasisekė ir kurie yra atsidūrę visuomenės pakraštyje.
Per Vėlines meilė liepia ne tik uždegti žvakelę ant brangių žmonių kapo, bet ir palydėti mirusiuosius malda, ypač dalyvaujant Mišių aukoje ir laimint atlaidus mirusiesiems. Tai brangiausios dovanos tiems, kuriuos mylėjome ir kuriuos viliamės susitikti amžinybėje.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
