Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija arkikatedroje (2011 11 01)
Paskelbta: 2011-11-03 14:36:44

 Esame Dievo vaikai


2011 m. Visų Šventųjų iškilmės Mišių arkikatedroje homilija


Apaštalas Jonas laiške pirmųjų amžių krikščionims rašė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Šis Jėzaus mokinys pats suvokė ir norėjo, kad visi žmonės pažintų savo didybę: esame Dievo vaikai. Mes esame ne gamta, bet Dievo kūrinys, esame apdovanoti jo įvaikyste. Ši dovana gauta veltui, bet yra didelis iššūkis kiekvienam žmogui. Kuo ateityje taps šis Dievo apdovanotas vaikas: taps panašus į patį Dievą, o gal panašus į puolusį angelą?

Šiandien Visų Šventųjų iškilmės proga mes žvelgiame į tuos, kuriems pasisekė, kurie laimėjo. Apreiškimo knygoje skaitome: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 9–10).

Kiekvieno iš mūsų pirmasis ir pagrindinis siekis – gyventi taip, kad atsirastume šioje minioje prieš Dievo sostą. Tuomet, apaštalo Jono žodžiais tariant, „būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 3).

Visų Šventųjų šventė yra skirta žvilgsniui į laimėjusius pergalę ir vilčiai sustiprinti, kad šią pergalę laimėsime ir mes. Mums neįmanoma būtų laimėti svarbiausios gyvenimo kovos, jeigu neturėtume vilties, nepasitikėtume mus išgelbėjusiu Jėzumi Kristumi. Jis mus laimėjo savo kraujo kaina, o mums reikia tik pasinaudoti jo aukos vaisiais.

Laimėti gyvenimo kovą nėra nei paprasta nei lengva. Apreiškimo knygoje skaitome: „Vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „kas tokie yra ir Iš kur atėjo tie, kurie apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: „Mano Viešpatie, tu žinai.“ Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14).

Taigi, Šventasis Raštas mūsų gyvenimą žemėje vadina „didžiu sielvartu“, o žmonės kartais nori jį paversti tarsi maloniu pasivaikščiojimu po kavines ir užsienio kurortus. Tą didį sielvartą sudaro mūsų darbai, pareigos, prisiimta atsakomybė už žmonių likimus; jį sudaro nepasisekimai, žmonių priešiškumas, fizinės negalės ir daug kitų sunkių dalykų, kurių negalime išvengti, kol gyvename žemėje. Tačiau to nereikia baimintis, nes juk žinome, kad nesame tarsi pamestinukai: esame Dievo vaikai. Kristus mokė, kad dangaus Tėvu turime pasitikėti be ribų. Tas, kuris pasirūpina lauko lelijomis ir padangių sparnuočiais, pasirūpins ir mumis.

Kalno pamoksle Jėzus nubrėžė kelią, kuriuo turime eiti, kad būtume Dievo palaiminti. Šis pamokslas yra mūsų strategija, programa ir siekinys, todėl į Jėzaus paskelbtus palaiminimus visuomet reikia įsižiūrėti labai dėmesingai.

Pirmiausia Jėzus kviečia neįklimpti į medžiagą. Jis skelbia: „Palaiminti dvasingieji.“ Labai didelė pagunda matyti tik medžiagą – statybas, kompiuterius, pinigus bei savo kūno reikmes ir užmiršti, kad šalia to yra dvasinis pasaulis, o mes patys turime nemirtingą sielą.

Dievo palaiminimas yra skirtas gailestingiesiems. Kokia didelė pagunda būti kietiems ir negailestingiems. Kai susiduriame su priešiškumu, žmonių egoizmu ir net niekšybėmis, norisi taikyti taisyklę: „dantis už dantį“ – už blogį atsilyginti tuo pačiu. Kristus kviečia šitaip nesielgti, nes tai veda į aklavietę. Šiandien panašioje aklavietėje yra atsidūręs Izraelis ir palestiniečiai. Blogio neįmanoma nugalėti blogiu. Šitai gerai suprato mūsų tautietis palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jo šūkis buvo: „Blogį nugalėti gerumu.“ Kaip labai šiandien stokojame gailestingumo ir dėl to kenčia ne tik kiti, bet ir mes patys.
Dievas laimina tyraširdžius. Tyraširdis yra tas, kuris visuomet yra pasiruošęs nuodėmei sakyti „ne“. Tyraširdis tas, kuris kasdien ieško ne savo, bet Dievo valios. Tačiau tyraširdžiu neįmanoma išlikti be kovos su pasauliu ir savo egoizmu. Šventieji buvo ne ištižėliai, bet valingi žmonės, turėję drąsos kovoti ir laimėti.

Palaiminimų programoje nėra nuostatos, kad už savo gerumą bei ištikimybę Dievui būsime giriami ir vertinami. Priešingai, Kristus net įspėjo, kad kaip „jie persekiojo mane, persekios ir jus“. Todėl Jėzus sako: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mt 5, 11–12). Kaip gera girdėti šiuos Viešpaties žodžius, kai susiduriame su pažeminimais, niekinimais ir kai mums kartais priskiria nuodėmes, apie kurias nesame net sapnavę.

Šventumo programa yra graži ir didinga, tačiau lengva nuo jos nukrypti. Bet ir tuomet nereikia nusiminti, nes mums yra paliktas pažadas, kad savo šventumo drabužį galime išbalinti Avinėlio kraujyje. Sutaikinimo sakramentas yra Dievo meilės dovana kiekvienam iš mūsų, tik šia dovana reikia laiku ir tinkamai pasinaudoti.

Arkivyskupas S. Tamkevičius

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune