SANTUOKOS IR ŠEIMOS RYŠYS – ISTORINIS BEI VISUOTINIS
Ekumeninės konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ komunikatas
2011 m. lapkričio 28 d., Kaunas
Mes, kiekvienas iš savo skirtingų teologinių perspektyvų ir tradicijų, suprantame santuoką kaip vyro ir moters laisvos valios sąjungą, kuri yra šeimos pamatas. Tik tokia šeima yra pamatinė bendruomenė, iš kurios išaugo tauta ir valstybė ir kuria jos laikosi. Bendras santuokos suvokimas nėra išskirtinai religinis. Jis yra bendras visuomenėms ir kultūroms visame pasaulyje visais laikais.
Santuoka kaip viso gyvenimo sutartis tarp vyro ir moters yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas. Ji yra kur kas universalesnė ir priimtinesnė, nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka nėra įprastas teisinis konstruktas. Ji – pirmapradė institucija, kurią teisė pripažino, bet nesukūrė.
Vyro ir moters bendro gyvenimo modelis kuriant santuoką gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Tai liudija, kad santuoka paliečia pačią žmogaus esmę, jo atsiradimo slėpinį. Žmogus vienintelis iš visos regimosios kūrinijos yra protingas ir laisvas, todėl svarbiausias santuokos sudarymo principas grindžiamas laisvu, sąmoningu bei asmenišku moters ir vyro apsisprendimu. Šis laisvo apsisprendimo principas, kaip ir pati santuoka, kyla būtent iš unikalios žmogaus prigimties. Kurti šeimą, turėti vaikų, juos auklėti ir lavinti yra žmogaus pašaukimas ir viena iš pagrindinių bei nenusavinamų asmens teisių. Santuokos institutas geriausiai užtikrina vaikams jų prigimtines teises, pirmiausia – prigimtinę teisę turėti tėvus ir augti tvirtame santuokiniame ryšyje, palankiausiame visokeriopai vaikų raidai.
Kad šeima tikrai būtų tautos stiprybės lopšys ir valstybės pamatas, ji turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius. Šie dėsniai kyla iš paties santuokos ryšio. Santuoka, iš esmės būdama meilės ryšys, reikalauja pastovumo, nes pačios meilės prigimtyje glūdi amžinumas. Tik meilėje, kuri priešinga laikinumui, kuriamas tobuliausias asmenų santykis. Meilė yra asmeninis įsipareigojimas ir visiškas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvą asmens iniciatyvą, bet ir pareigos dimensiją, – jame meilės pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybės perdavimas sudaro visumą. Tokia meile grįsta santuoka tampa asmens brandumo įrodymu, nes tik brandūs asmenys geba įsipareigoti ir kurti tvirtą šeimą, bendruomenę ir valstybę.
Kaip institucija, santuoka visų pirma yra orientuota į bendrąjį gėrį, o ne tik į asmens teises. Todėl vyro ir moters santuoka grįsta šeima nusipelno išskirtinės apsaugos ir valstybės socialinio pripažinimo. Šių išskirtinių santykių pripažinimas teisiniu ir politiniu lygmenimis yra gyvybiškai svarbūs šalies stabilumui ir pačios valstybės bei vaikų saugumui. Vaiko gerovė turi būti aukščiau nei suaugusiųjų neatsakingos laisvės siekiai.
Santuokos sąvokos atskyrimas nuo šeimos sąvokos yra tūkstantmetės žmonijos istorijos ir patirties ignoravimas. Santuokos atskyrimas nuo šeimos paneigia santuokos prigimtį ir tikslus bei kelia grėsmę visuomenės gerovei ir saugumui.
Norėdami užtikrinti, kad ateities kartos neprarastų išskirtinės ir pamatinės santuokos institucijos, o valstybė – tvirto pamato, mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius ir visus Lietuvos gyventojus, prašydami iš naujo apgalvoti Konstitucinio Teismo sprendimą, pabrėžiant santuokos svarbą ir kartu dirbti, kad teisėje ir viešajame gyvenime istorinis bei visuotinis santuokos ir šeimos ryšys būtų atkurtas atspindint jos unikalią ir esminę prigimtį.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS,
Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupas INOKENTIJUS,
Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas
dr. Mindaugas SABUTIS
