Ar apginsime šeimą?
1983 m. gruodžio pradžioje buvau teisiamas už antisovietinę agitaciją ir propagandą. Tarp man inkriminuojamų kaltinimų buvo mano sakyti pamokslai, kuriuos kompartijos pasiųsti žmonės užrašydavo ir perduodavo reikiamoms žinyboms. Keletą kartus pacitavau kelis pavyzdžius iš anuomet išleistos V. Čakalino knygelės „Meilė ir šeima“. Joje buvo apstu pavyzdžių, kaip komunizmo kūrėjai siekė sunaikinti tradicinę krikščionišką šeimą.
Teisėjas M. Ignotas paprašė parodyti, kur šioje knygelėje yra mano panaudoti pavyzdžiai. Gal netikėjo, kad ano meto sovietinėje knygoje galėjo būti aprašyti panašūs pavyzdžiai. Parodžiau, bet kaltinimas nepasikeitė – neklystanti kompartija ir KGB dešimt nelaisvės metų buvo iš anksto užprogramavusi.
Ką gi V. Čekalinas rašė apie metą po Spalio revoliucijos Rusijoje?
(Citatos pradžia): „Altajuje kai kurios komjaunimo kuopelės ėmė propaguoti „meilės laisvę“. Kartais kraštutinis cinizmas ir lyčių santykių supaprastinimas buvo laikomi komunizmo idealais.
Kai kurie jaunimo atstovai net laikė revoliucingumu elgimąsi priešingai visoms moralinėms vertybėms, likusioms nuo senojo pasaulio, tokioms, kaip meilė vienam žmogui, ištikimybė. Visa tai buvo vadinama miesčioniškais prietarais, vertais negailestingai sunaikinti, o santuoka ir šeima buvo pripažįstama pančiais, kurie kausto žmogaus asmeninę laisvę.
Daug kas pasitikėjo jaunimo „auklėtojų“ idėjomis. Pastarieji „moksliškai“ pagrindė mintį, jog dažnai keisti lytinius partnerius ir mažiau vienam prie kito prisirišti tiesiog reikalauja pagrindiniai darbininkų klasės uždaviniai. Neretai pasitaikydavo, kai vyriškiai mesdavo likimo valiai vieną šeimą ir kurdavo kitą, galvodami, kad rūpintis vaikais – moters ir valstybės reikalas.
Vadovaujantis tokiomis pažiūromis, buvo manoma, kad mergina, ištekėjusi ir tapusi motina – prarastas žmogus. Viena tokia motina komjaunuolė atėjusi pas propagandos skyriaus vedėją pasakė, kad norėtų mokytis. Šis tik išjuokė: „Įlindai į šeimos pavalkus, o dabar nori ištrūkti.“
Rašytojai ir kino režisieriai savo knygose ir filmuose idealizuodavo ištvirkimą, nepadorius lyčių santykius. Buvo sakoma, jeigu komunizmo vėliavoje parašyta „laisvė“, tai reiškia: „Daryk, ką nori, viską sau leisk; šalin visokius formalumus ir sudėtingumus, atėjo laikas seksualinei revoliucijai, kuri veda prie žmogaus jausmų išlaisvinimo nuo buržuazinės kultūros „pataloginių“ navikų jungo, tokių kaip lyčių santykių skaistumas, meilė, pareiga, santuoka ir šeima.
Drovumas lyčių tarpusavio santykiuose – tai iškraipymas visko, kas normalu ir sveika, padarinys, ir su juo reikia nesutaikinamai kovoti ir pirmiausia pasiekti, kad žmonės nedėvėtų drabužių.
Trečiajame dešimtmetyje tai buvo mėginta praktiškai įgyvendinti. Kai kurių miestų gatvėmis vaikštinėjo nuogos poros su juostomis per petį, ant kurių buvo parašyta: „Šalin drovumą!“ Girdi, reikia mokytis iš gamtos – ji nežino nei romanų, nei komplikacijų.
Daugiausia tokių pažiūrų šalininkų buvo studentų tarpe. Būdavo taip, kad ir mergina sakydavo vaikinui: „Imk tai, ko tau reikia iš manęs, tik be jokių „fokusų“. Tau kelia nerimą pasekmės? Nieko baisaus: vienu abortu daugiau. Užtat tu ir aš laisvi, nesurišti jokiais įsipareigojimais ir pastovumo nuoboduliu.
Buvo įrodinėjama, kad santuoka, o juo labiau amžinoji, – tai buržuazinės kultūros atgyvena, pavergianti žmogų. Monogaminė santuoka buvo reikalinga buržuazijai, o darbininkams ir valstiečiams ji netinka. Individuali šeima neišvengiama tik laikinai ir socializme ji atmirs.
Taip atsirado „stiklinės vandens“ teorija. Pagal ją patenkinti lytinius poreikius komunizme bus taip lengva ir paprasta, kaip numalšinti troškulį. Nei grynai fiziologiniai ryšiai, nei poligamija nėra ištvirkavimas, o tik natūralus elgesys. Komjaunuoliai tarpusavy beveik nesituokia.
Iš daugelio merginų galima išgirsti, kad šeima – tik našta. Vaikų auklėjimas šeimoje – utopija. Tokie vaikai negali įaugti į komunizmą. Buvo kalbama: „Laikydamiesi šeimyninio auklėjimo požiūrio, mes tik žiauriai pasityčiotume iš marksizmo“ (Citatos pabaiga).
Galima būtų dar daug cituoti, kaip anuomet daugelis komunizmo kūrėjų ardė senąjį pasaulį ir manė sukursią naują ir daug geresnį. Rezultatas buvo priešingas turėtiems lūkesčiams: miestai buvo pilni vadinamųjų „bezprizorninkų“ – pamestinukų, kurie, norėdami prasimaitinti, vagiliaudavo ir greitai tapdavo sunkiais nusikaltėliais.
Mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai, eidami Gulagų keliais, kalėjimuose ir lageriuose sutikdavo tų baisių, daugybę kartų teistų žmonių, kurių gyvenime nebuvo nieko švento. Apie juos galima pasiskaityti A. Solženicyno knygoje „Gulago archipelagas“.
Knygoje „Meilė ir šeima“, be to, rašoma: „Vienas didžiausių revoliucine morale paremtos naujosios buities priešų buvo Bažnyčia ir religinė moralė.“ Ortodoksų Bažnyčiai, bandžiusiai priešintis revoliucijos nešamai moralinei anarchijai, teko prisiimti pačius skaudžiausius smūgius.
Solovkos buvo perpildytos dvasininkų; tūkstančiai jų buvo tiesiog nužudyti. Naujo pasaulio statytojai netruko pamatyti naikinamos šeimos ir neatsakingo lytinio gyvenimo tragiškus vaisius, tačiau ką nors sugriauti visuomet yra lengviau, nei pastatyti.
Mūsų, lietuvių, laimė, kad anuomet, kai Rusijoje vyko Spalio revoliucija ir Leninas planavo perkelti revoliuciją į Europą ir kt. pasaulio šalis, mūsų savanoriai sustabdė Raudonosios armijos veržimąsi į Lietuvą. Mūsų laimė, kad Raudonoji armija Lietuvos sieną peržengė tik keturiasdešimtaisiais metais. Todėl tuo metu, kai Rusijoje negailestingai buvo griaunama šeima, Lietuvoje tradicinė šeima išgyveno klestėjimo laikotarpį.
Tai buvo tarpukario metai – ekonomiškai pakankamai sunkūs, bet dvasiškai labai palaimingi. Mūsų šeimos davė tautai inteligentijos elitą, daugybę uolių kunigų ir, užėjus okupacijai, dešimtis tūkstančių partizanų, nesuabejojusių ginti Tėvynę. Lietuviškos šeimos, ištremtos į Sibiro platybes, sugebėjo atlaikyti nežmoniškas sąlygas ir vaikams įdiegti meilę Dievui ir Tėvynei.
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Amerikoje vykusi seksualinė revoliucija buvo pagimdyta taip pat marksistiškai mąsčiusių žmonių galvose. Universitetai buvo tapę židiniais, iš kurių su marksistinėmis idėjomis plito ir seksualinė laisvė. Ačiū Dievui, tuo metu mes buvome už geležinės uždangos, – nebūna blogio, kuris Dievą mylintiems neišeitų į gera, – neturėdami informacijos laisvės, bent iš dalies išvengėme to, su kuo susidūrėme po Kovo 11-osios.
Atgavus laisvę pirmasis rūpestis buvo priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Reikia atiduoti pagarbą Konstitucijos kūrėjams, kurie aiškiai suvokė ant santuokos pamato kuriamos šeimos reikšmę Valstybės ir visuomenės gyvenime.
Konstitucijoje neatsitiktinai atsirado 38 straipsnis, sudėjęs visus reikiamus taškus. Jis skamba:
„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
Konstitucijos kūrėjams nekilo abejonių, kad šeima, esanti visuomenės ir valstybės pagrindas, turi būti kuriama atsakingai, registruojant santuoką valstybės įstaigose ar Bažnyčioje. 1992 m. balandžio 10 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje buvo svarstomas naujos Konstitucijos projektas ir jame rasta esmingų spragų, todėl vyskupai manė, kad rengiant Konstitucijos projektą turėtų dalyvauti didžiosios Lietuvos gyventojų dalies – katalikų atstovai.
Paruošti pataisas ir išsakyti krikščioniškai mąstančių žmonių poziciją buvo pavesta komisijai, susidedančiai iš arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, vyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, Jėzaus Draugijos provincijolo kunigo Jono Borutos SJ, kunigo Vaclovo Aliulio MIC ir juristo Povilo Šilo. Balandžio 23 d. Lietuvos AT Teisės komisijos pirmininko K. Lapinsko pakviesti Bažnyčios atstovai dalyvavo parlamentinės komisijos posėdyje.
Vyskupų Konferencijos sudarytoji komisija apsvarstė svarbiausius tikinčiajai visuomenei rūpimus klausimus dėl sąžinės laisvės, dorovės, dėl socialinio Bažnyčios mokymo, šeimos, auklėjimo bei švietimo, religinių bendrijų ir juos pateikė Konstitucijos kūrėjams. Dėl šeimos sampratos Vyskupų Konferencijos komisija gegužės 6 d. pateikė tokį siūlymą:
„Patvari šeima yra visuomenės ir valstybės stiprumo pamatas bei laidas. Tad siūlome: „Valstybė laiko patvarią šeimą visuomenės pagrindu. Valstybė ypatingai globoja šeimą, tėvystę, motinystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvanorišku vyro ir moters susitarimu. Sutuoktiniai šeimos santykiuose yra lygiateisiai.
Visiems vaikams garantuojama vienoda socialinė apsauga. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, sąžiningais Valstybės piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir saugoti jų medžiaginį ir dvasinį palikimą.“
Kaip matome, LVK komisijos pateikta formuluotė beveik pažodžiui buvo įdėta į kuriamos LR Konstitucijos projektą. Komisija pakvietė kunigus ir pasauliečius teikti savo pastabas, kad vėliau jas būtų galima pateikti LR Aukščiausiajai Tarybai.
1992 m. gegužės mėn. Vyskupų Konferencija laišku kreipėsi į Lietuvos tikinčiąją visuomenę, paragindama aktyviai dalyvauti vyksiančiame referendume dėl Konstitucijos priėmimo. Lietuvos žmonės atsiliepė, aktyviai dalyvavo referendume ir Konstitucija buvo priimta.
Tų pačių metų rugpjūčio mėn. Lietuvos vyskupai kreipėsi į Lietuvos žmones laišku, kuriame, be kita ko, rašoma: „Siekdami prisidėti prie galutinio Konstitucijos parengimo, norime priminti keletą būtinų krikščionybės mokymo elementų: „Žmogus – Dievo kūrinys, siekiantis dvasinio tobulumo ir amžino gyvenimo; visų žmogaus teisių pagrindas – teisė į gyvenimą ir laisvę; religinė laisvė – visų kitų laisvių pamatas; šeima – dvasinės tautos būties pagrindas; gimdytojų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir religiją.“
Taigi, koks į Konstitucijos 38 straipsnį įdėtas turinys, mes, Bažnyčios žmonės, žinome labai gerai. Prisimename metą, kai visi labai aktyviai diskutavome dėl būsimosios Konstitucijos straipsnių. Jeigu kas būtų primiršęs, tepasklaido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Informacijos centro leisto biuletenio „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ 1992 m. numerius. Juose galės susipažinti tiek su Vyskupų Konferencijos teiktais pasiūlymais, tiek su vyskupų laišku dėl tikinčiųjų pilietinės atsakomybės. Niekas geriau negali paaiškinti, koks turinys buvo įdėtas į 38 str., kaip tie, kurie siūlė šio straipsnio formuluotes.
Todėl mes esame įsitikinę, kad niekas neturi teisės į referendumu priimtos Konstitucijos 38 straipsnį įdėti tokį turinį, kurio neįdėjo šio straipsnio rengėjai ir už ką balsavo dauguma Lietuvos žmonių. Tai būtų akivaizdus nesąžiningumas ir daugumos Lietuvos žmonių valios nepaisymas.
Šiandien ieškome atsakymo, kodėl daug kur pasaulyje ir Lietuvoje vis dažniau žengiami žingsniai, kurie veda ne tik į santuokinės šeimos, bet ir į visuomenės susinaikinimą.
Su dideliu nerimu stebime visuomeninius procesus pasaulyje ir Lietuvoje, kurie jau dabar neša apgailėtinus vaisius, o ateityje jie, tikriausiai, bus dar skaudesni.
Mums peršamos Gender idėjos, skleidžiančios dviejų princų draugystes ir belytį vaikų ugdymą.
Vaikų ir jaunimo lytinis ugdymas pakeičiamas seksualiniu švietimu ir kontraceptikų reklama.
Kova už žmogaus teises išsigimsta į homoseksualaus gyvenimo propagavimą.
Išdrįstantieji suabejoti homoseksualių veiksmų etiškumu nedelsiant apšaukiami homofobais.
Vos spėjo Konstitucinis teismas į 38 str. įdėti „europietišką“ turinį, Seime buvo užregistruotas įstatymas dėl partnerystės.
Priėmus šį įstatymą, reikės pripažinti užsienio piliečių partnerystes, kurios ne vienoje Europos valstybėje jau yra įteisintos ir tarp tos pačios lyties asmenų. Taigi jau ir Lietuvoje užprogramuotos homoseksualų partnerystės ir teisė šiems partneriams įsivaikinti kūdikius.
Viešai skelbiama tolerancija kiekvieno žmogaus įsitikinimams, bet absoliučiai netoleruojama krikščioniškų įsitikinimų, jeigu jie neatitinka komunistuojančiųjų liberalų skelbiamų pažiūrų.
Nors jau praėjo 160 metų nuo Komunistų partijos manifesto, nors komunizmo idėjos atnešė pasaulio tautoms nesuskaičiuojamas kančias, aukas ir praradimus, bet pirmąjį sakinį iš šio manifesto vertėtų prisiminti: „Komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą.“ Šiandien ši šmėkla, pakeitusi savo drabužį, kėsinasi į santuoka grindžiamą šeimą.
Šeima be santuokos nėra tas pamatas, ant kurio galima statyti valstybę ir visuomenę. Kartu gyvenančius partnerius galima vadinti šeima, bet kur nėra santuokinio įsipareigojimo ir atsakomybės vaikams, ten nėra ir šeimos.
Juo labiau nėra šeimos, jei ji bandoma sudaryti iš tos pačios lyties partnerių. Moraliniai klystkeliai ir liks klystkeliais, kad ir kokiu moderniu drabužiu juos apvilktume.
Bažnyčiai priekaištaujama, kad ji kovojanti prieš laisvą žmonių pasirinkimą. Bažnyčiai patariama užsičiaupti ir susitvarkyti savo kieme. Taip, ir Bažnyčiai ne kartą reikia iššluoti savo kiemą, nes ji neapsaugota nuo „pasaulio kunigaikščio“ dvasios.
Tačiau šiandien klausiu savęs ir jūsų: kuo gi skiriasi praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio sovietinės Rusijos komjaunuoliai, nuogi vaikščioję miestų gatvėmis su šūkiu „Šalin drovumą“, nuo mūsų amžiaus vaivorykštės spalvomis pasidabinusių demonstrantų, griaunančių normalią šeimą ir demoralizuojančių Lietuvos žmones, ypač jaunimą?
Kuo skiriasi vakarykščiai komunizmo kūrėjai nuo mūsų dienų žmonių, per visuomenės informavimo priemones, pramogas, televiziją ir internetą peršančių visuomenei, ypač jaunimui neatsakingo ir amoralaus gyvenimo idėjas?
Į šiuos klausimus šiandien turėtų atsakyti ne tik politikai ir valstybės vadovai, bet ir visi Lietuvos piliečiai, kuriems ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva. Juk šiandien mes jau nesame pajėgūs net vaikų apginti, kad jie nebūtų demoralizuojami.
Šioje vietoje reikia pastebėti, kad Bažnyčia į kiekvieną žmogų žvelgia su didžiausia pagarba, neatsižvelgdama į jo lytinę orientaciją, kiekviename žmoguje atpažįsta Dievo kūrinį ir regi jame Dievo veidą.
Tačiau Bažnyčia niekuomet amoralaus akto nelaikys moraliniu gėriu ir jam niekuomet nepritars. Bažnyčia, gerbdama žmogų, niekuomet šeimos parodijos nepavadins tikra šeima. Ji visuomet žmogui sakys „taip“, bet jo nuodėmėms – „ne“.
Bažnyčiai yra suprantamas žmogaus troškimas laisvės ir noras būti tokiam, koks jis yra. Niekas nesikėsina užginčyti šią teisę, tačiau visuomenė turi nemažesnę teisę ginti savo pamatus, o Valstybė – teisę į išlikimą. Ji nenori nei pati numirti, nei būti numarinta.
Todėl Lietuvos vyskupai nuosekliai gynė ir gins šeimos institutą. Po Konstitucinio Teismo sprendimo jie paskelbė kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuriame, be kita ko, rašoma:
„Konstituciniam Teismui dirbtinai atskyrus konstitucinę šeimos sampratą nuo konstitucinio santuokos, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, instituto nebeliko teisinių barjerų užkardančių tos pačios lyties asmenų sąjungas prilyginti šeimai. Tai kelia pavojų, jog vaikų prigimtinė teisė turėti tėvą ir motiną nebebus deramai apsaugota, o šeimos kaip prigimtinės bendruomenės reikšmė taps vis labiau menkinama.“
Vyskupai nenori menkinti Konstitucinio Teismo sprendimų, tik aiškiai laikosi nuostatos, kad prigimtinė ir dieviškoji teisė yra viršesnė už žmonių daromus sprendimus.
Nuo Lietuvos žmonių sąmoningumo ir atsakingumo už tautos ateitį priklausys, ar apginsime normalią lietuvišką šeimą. Dievo padedami, viliuosi, tai padarysime. Jeigu Europos šalių vadovai lieka pasyvūs savo valstybių demografinės krizės akivaizdoje, nebūtinai tokia laikysena turėtų būti sektinas pavyzdys Lietuvos politikams.
Kviečiu visus Lietuvos žmones, ypač prieš būsimuosius Seimo rinkimus, labai atidžiai studijuoti visų partijų programas, ką jos kalba apie normalios lietuviškos šeimos išsaugojimą.
Dėkoju už dėmesį.
Arkivysk. S. Tamkevičius
