Budėti ir laukti
Advento pirmąjį sekmadienį pradedame naujus bažnytinius metus. Dievo žodis pačią pirmąją advento dieną duoda reikiamą toną – pakviečia budėti ir laukti. Kodėl mes turime budėti ir ko turime laukti? Evangelijoje net tris kartus girdėjome skambantį Kristaus raginimą: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 35–37).
Kodėl Viešpats taip primygtinai ragino žmones budėti? Kai šeimininkas nebudi, į jo namus gali įsėlinti vagis ir išnešti tai, kas buvo uždirbta ir sukaupta. Jei žmogus nebudi, rizikuoja prarasti daugiau negu medžiaginės gėrybės. Jis rizikuoja pramiegoti susitikimą su ateisiančiu pasaulio Šeimininku; be to, rizikuoja sugriauti ir savo laikiną, bet labai brangų gyvenimą.
Gyvendami pasaulyje, nuolatos girdime raginimą ne budėti, bet mėgautis gyvenimo malonumais. Mėgaukis cigarete! Mėgaukis alumi! Mėgaukis seksu! Mėgaukis prabangiu gyvenimu! Mėgaukis ir nesuk galvos, kuo visa tai baigsis!
Gyvenimu mėgautis kviečiantys balsai nekalba, kad rūkydamas rizikuoji gauti plaučių vėžį, gerdamas – tapti ligoniu ir galbūt degraduoti iki išmaldos prašančio nelaimėlio. Mąstydamas tik apie seksą, gali paniekinti savo jaunystę ir nesukurti normalios santuokos, kurioje jaustumeisi laimingas. Mėgaudamasis pinigais, gali nepajusti, kaip prasilenksi su sąžine ir tapsi nusikaltėliu. Bankrutavusio banko savininkai mėgavosi prabangiu gyvenimu, o šiandien jau laukia teismo kaip įtariamieji, padarę sunkų nusikaltimą. Tūkstančiai žmonių ir firmų staiga pasijuto apvogti, 3,5 milijardo litų dingę kaip į vandenį.
Krikščionio gyvenimas yra pažymėtas budėjimo ženklu. Čia, žemėje, mes neturime nuolatinių namų, čia nerandame nuolatinės laimės, kuriai negrėstų joks pavojus, todėl mūsų akys visada yra nukreiptos į ateitį. Dabar jaučiamės tarsi emigrantai, laikinai gyvenantys svetimame krašte, bet nuolat mąstantys apie tėvynę. Emigrantų mintys prieš jų pačių valią sukasi apie šalį, kur būna likusios jų šaknys, kur likę tėvų namai, kur prabėgo jaunystė.
Dievo žodis primena, kad mūsų namai ir mūsų tėvynė yra ne Žemė – joje mes esame laikini. Apaštalas Paulius sako: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje... Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 1–8 ).
Mūsų kūnai yra tik laikini namai, kuriems subyrėjus į dulkes su apaštalu Pauliumi viliamės įsikurti pas Viešpatį. Viliamės, kad taip tikrai įvyks, bet to per maža. Turime budėti ir gyventi taip, kad užsitarnautume amžinąjį gyvenimą. Viskas priklausys nuo mūsų, nuo mūsų budėjimo laukiant sugrįžtančio Šeimininko.
Pasaulio Šeimininkas ir Karalius yra Dievas. Mes jo veidą matėme Jėzaus Kristaus asmenyje. Dievo veidą matėme, kai Jėzus mokė Galilėjos žmones mylėti ir atleisti, kai gydė ligonius, o jų mintis kreipė šalintis nuodėmės kelio, nes nuodėmė pražūtingesnė už sunkiausią ligą. Dievo veidą matėme Kristuje, kai jis plovė mokiniams kojas ir kvietė juos tarnauti broliams. Labiausiai spindintį Dievo veidą matėme, kai Jėzus, mylėdamas mus, žmones, už mūsų kaltes mirė ant kryžiaus. Per visą adventą ruošimės ir lauksime šito Viešpaties atėjimo.
Tačiau kiek daug bus miegančių! Vieni miegos pasinėrę į interneto pasaulį, ieškodami jame to, ko pasigenda realiame gyvenime. Kiti miegos su alaus ar degtinės buteliu. Treti bus pasinėrę į pramogas. Daug kas advento metą sieks paversti ne Kristaus laukimu, bet mugių, koncertų ir dovanų pirkimo metu. Reklamos kvies ne laukti ateisiančio Kristaus, bet pirkti. Pramogauti ir pirkti. O mes kiekvienas turėsime galimybę rinktis, kas mums svarbiau – ką nors įsigyti ar tapti geresniais Kristaus draugais.
Dievo žodis kviečia budėti ir laukti. Prieš Kristaus įsikūnijimą pranašas Izaijas kvietė savo tautą budėti ir laukti sugrįžtančio Dievo: „Tu, Viešpatie, mūsų Tėvas, – „mūsų Atpirkėju“ esi pavadintas amžiams... Sugrįžk dėlei savųjų tarnų“ (Iz 63, 16–17). Dievo žodis nuo pirmojo advento sekmadienio mus kviečia budėti ir laukti ne tik ateinančių Kalėdų švenčių, bet ir budėti, kad kiekvieno mūsų širdyje gimtų ir gyventų Jėzus Kristus. Esame kviečiami budėti ir keistis į gera. Esame kviečiami žadinti miegančius, kad atėjęs Viešpats ir juos apdovanotų savo meile. Adventas budins nepramiegoti susitikimo su Viešpačiu.
Arkivysk. S. Tamkevičius
