Sausio 4 d. Kaune paminėjome Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 75-metį. Kauno arkivyskupijoje 2000 metais buvo pradėta jos beatifikacijos byla. Tikėjimo kankine Elena Spirgevičiūtė tapo 1944 metų sausio naktį, kai nesulaukusi ir dvidešimties metų ši mergina, skautė, buvusi „Saulės“ mergaičių gimnazijos moksleivė, pasipriešino prievartai ir buvo brutaliai nužudyta (drauge su teta Stase Žukaite) į tėvų namus Kaune, Tvirtovės alėjoje, įsiveržus įsibrovėliams. Yra liudijimų, jog mirė su kryžiaus ženklu, buvo nuoširdaus tikėjimo ir dar paauglė būdama labai troško būti gera ir dora – tai iškalbingai byloja jos dienoraščio įrašai.
Paminėjimo vakare, kuris buvo surengtas Kauno Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje ir vienuolyne, į jį atėjusieji – dalyvavo ir Elenos giminaičiai – turėjo unikalią galimybę artimiau pažinti kandidatę į palaimintuosius sklaidant minėto dienoraščio puslapius (kol kas jis dar nėra išleistas) ir, žinoma, melsti jos beatifikacijos.
Šv. Mišioms minint 75-ąsias Elenos Spirgevičiūtės mirties metines vadovavo arkivyskupijos augziliaras vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo kun. Paulius Saulius Bytautas OFM, kun. Arnoldas Valkauskas, kun. Nerijus Pipiras ir kun. Robertas Urbonavičius.
Vyskupas atkreipė dėmesį, jog Elenos Spirgevičiūtės žūtis pasipriešinus užpuolikams buvo susijusi su jos tikėjimu, tad pakvietė melsti jos kankinystės pripažinimo Bažnyčioje, taip pat ir sau prašyti tikėjimo tvirtumo.
„Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“, – citavo vysk. A. Jurevičius vėliau savo homilijoje Pirmąjį Jono laišką (1 Jn 3, 80), kalbantį apie Jėzaus gimimo, kurį ką tik šventėme, tikslą šioje žemėje. Tai reiškia, jog šalia šviesos, kurią atnešė Viešpats, egzistuoja ir kitokia realybė: piktojo veikimas, jo keliama destrukcija, siekianti naikinti visa, kas dora, kilnu, šventa. Šių galybių susidūrimą atpažįstame iš Šventojo Rašto, ypač Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo istorijoje, ją pastebime ir savo gyvenime, kasdien patirdami įvairiausių kliūčių, trukdančių krikščioniškai gyventi.
„ Dviejų pasaulių – Dievo ir piktojo – susidūrimą iliustruoja ir šios dienos tikėjimo didvyrė, kankinė ir Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė. Jauna, beginklė ji stojo priešais sužvėrėjusius ir piktojo vilionių apakintus vyrus. Jos tvirtybės šaltinis buvo tikėjimas galutine Dievo pergale“, – sakė vysk. Algirdas ir kvietė pamąstyti, ar kankinystė yra praeities – pvz., pirmųjų amžių, sovietmečio laikų – dalykas. Pasak šv. Ambraziejaus, kiekvienas krikščionis turi būti šiek tiek kankinys. Vysk. Algirdas atkreipė dėmesį, jog kasdienėse aplinkybėse, atlikdami pareigas šeimose, visuomenėje, Bažnyčioje, ne kartą turime susivaldyti, atsisakyti savo interesų, nebijoti dėl Kristaus, dėl tikėjimo nukentėti.
„Visi kentėjimai, susivaldymai, ir tie, kuriuos patyrė Elena Spirgevičiūtė, turi prasmę Kristaus prisikėlimo pergalėje prieš mirtį“, – sakė ganytojas užbaigdamas homiliją.
Po šv. Mišių, sugiedojus Švč. Jėzaus Širdies litaniją, visiems susirinkus į paminėjimą vienuolyno salėje vysk. A. Jurevičius atkreipė dėmesį, jog Bažnyčia, tirdama šventumo bylas, plačiai žvelgia ne tik į kankinystės faktą, bet ir į visą žmogaus gyvenimą. Apie Eleną Spirgevičiūtę autentiškai byloja įrašai jos dienoraštyje, kuris ypač liudija, kokiais gražiais idealais gyveno ši jaunutė mergaitė, kaip savo amžiuje gebėjo labai rimtai ir brandžiai mąstyti apie Dievą, tikėjimą, pašaukimą, gebėjo širdimi suvokti, kas tikros vertybės, kas jos gyvenimą vestų doru keliu.
Vysk. Algirdo pakomentuoti įrašai atskleidė, kaip nuoširdžiai ji troško būti gera katalike, bet gebėjo pripažinti ir savo silpnumą, Dievo pagalbos reikalingumą. Ganytojo mintimi, galėtume pastebėti sąsajas su šv. Faustinos dienoraščiu, kuriame šventoji taip pat rašo apie savo silpnumą, mažumą, tačiau visa atiduoda Dievo gerumui ir gailestingumui. „Dieve, padėk“, – nesyk rašo ir Elena Spirgevičiūtė, pripažindama Dievo visagalybę. Ji labai mėgo melstis už kitus, ypač priėmusi šv. Komuniją. Kita vertus, yra atvira gyvenimui: svajoja apie šeimą, labai anksti suvokia šeimos vertę.
Jautriai Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio ištraukas vakare skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Su savo kūryba, gimusia gilinantis į Elenos Spirgevičiūtės dvasinį palikimą, pasidalijo kunigai N. Pipiras ir R. Urbonavičius.
Apie Eleną Spirgevičiūtę kaip savo sesę skautę pasidalijo knygos „Lietuviškoji skautija 1986–2018“ sudarytoja, paskautininkė, filisterė Nomeda Bepirštytė, pasidžiaugdama, jog Elena priklausė tuomet 500 mln., o dabar daugiau kaip 30 mln. narių pasaulyje turinčiai skautų organizacijai. Elena Spirgevičiūtė priklausė jai būdama labai jauna, mokydamasi „Saulės“ gimnazijoje. Pasak N. Bepirštytės, jai Elena yra labai artima netgi šeimos situacija (taip pat augo su broliu ir sese), o KGB archyvuose esančiame dienoraštyje ji atradusi tyrą paauglės vidinį pasaulį, atliepiantį skautijos idealus. Šiuo metu rašomas Lietuvos skautijos istorijos III tomas, tad labai džiugu, jog jam, renkant dokumentinę medžiagą, rengiamas straipsnis, skirtas skautei Elenai Spirgevičiūtei.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
