Sausio 19 d. arkivyskupijos salėje vyko sielovados bendruomenės „Gailestingumo versmė“ organizuota maldos popietė „Drąsos! Aš esu. Nebijokite!“ (Mk 6, 52), kurią vedė Kauno arkivyskupijos egzorcistas kun. teol. dr. Arnoldas Valkauskas.
Ruklos Šventosios Dvasios parapijos giesmininkai popietę pradėjo šlovinimu, atvėrusiu Dievo artumui gausiai susirinkusių dalyvių širdis.
Savo mokyme kun. A. Valkauskas ragino nepasiduoti įsisenėjusioms baimėms, nerimui ir rūpesčiams bei kvietė ieškoti tikrosios realybės. Dėl realybės pažinimo turime visą gyvenimą kovoti. Todėl išpažinimas „Tikiu amžinąjį gyvenimą“ turi tapti mūsų savastimi, nes pagrindinis žmogaus tikslas – betarpiškas susitikimas su Dievu, pas kurį galime ateiti tik per Jėzų Kristų. Mūsų įsivaizdavimai ir lūkesčiai kertasi su realybe, kuri, pasak apaštalo Pauliaus, yra nuolatinė dvasinė kova: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“ Šv. Pauliui tai pažįstama, o mes dar pažinimo kelyje. Mūsų ribotas protas yra sužeistas, todėl pamirštame, kad esame amžini, bet net ir tą dalinį pažinimą iš mūsų nuolat plėšia. Šiame pasaulyje vyksta rimtos grumtynės su piktąja dvasia. Kristus Kraujo galia atnešė tikrąją pergalę prieš piktąją dvasią. Jo pasakymas „Nebijok“ labai svarbus.
Kun. Arnoldas atkreipė dėmesį į kitą svarbų dalyką – mūsų tapatybę, kurios nepažįstame. Esame sukurti Dievo pagal Jo paveikslą. Piktoji dvasia plėšia mūsų tapatybę per labai bjaurų dalyką – abejonę, kurią galime atrasti savo širdyje: „Ar tikrai Dievas sakė...“ (plg. Pr 3). Dievo žodis tikrai yra atsakymas, Kristus tikrai veikia, bet abejonė įsibrauna į širdį. Kad ir kokių stebuklų matome, vis tiek atrodo kažkas ne taip, negerai. Nepatikime Kristaus Kraujo galia, kurią turime. Nepatikime savo pašaukimu, kad esame Bažnyčios nariai ir Šventoji Dvasia veikia mumyse.
Šv. Paulius rašo, kad mes esame Dievo bendradarbiai, Dievo šventovė (plg. 1 Kor 3). Abejoti tuo mus paskatina daug dalykų: auklėjimas, aplinka, Dievo nepažinimas, ir mes neišgyvename savęs kaip Dievo vaikų, krikščionių. Nuolat reikia mūsų laisvos valios apsisprendžiant gaivinti savo tapatybę: „Aš esu, Dieve, Tavo, ir Tu kovoji tą kovą, nes aš savo jėgomis nieko nelaimėsiu.“
Kun. Arnoldas Valkauskas priminė, kokia svarbi yra Bažnyčia, kurioje išlieta Šventoji Dvasia. Per Krikštą visi esame gavę mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią. Kad atpažintume, kokią galią turime ir kur mus Dievas pašaukė, mums reikia pagalbos. Susitikti su Dievu mums trukdo mūsų sužeistas protas, nedorybės, nuodėmės, neteisingi prisirišimai, ydos, aistros, stabai, įvairiausios baimės, abejonės, nerimas, iškreipti Dievo įvaizdžiai.
Laiške efeziečiams 4 skyriuje šv. Paulius sako, kad kelionei pas Dievą reikia atnaujinti proto dvasią. Ir tai nėra paprasta. Atnaujinti proto dvasią reikėtų keliais etapais. Yra trys dorybės, kurių reikia melsti. Jos įdiegtos mūsų širdyse, bet turi išsiskleisti mūsų gyvenime, – tai tikėjimas, viltis ir meilė. Reikia sudaryti sąlygas Dievui veikti mumyse, pripažinti, kad mums reikia Dievo, kad be Jo nieko negalime padaryti. Kitos keturios dorybės atsiranda bendradarbiaujant su Viešpačiu. Tai išmintis, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Pavyzdžiui, išmintis leidžia pažinti Dievą, pažinti save, pažinti situaciją. Teisingumo dorybė yra atiduoti Dievui garbę. Tai reiškia pripažinti: „Dieve, Tu esi pirmoje vietoje.“ Taip pat mums reikia praktikuoti tokias dorybes kaip nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, maldingumas, susivaldymas valgant ir geriant ir artimo meilė. Šitos dorybės mus pastato į tam tikrą poziciją, mes peržengiame savo egoizmą. Kai jį peržengiame sąmoningai, laisva valia, tada Dievas mumyse gali auginti kitas dorybes. Prie šių dalykų reikėtų pridėti dėkingumą, įmanomą tik tada, kai tikime amžinąjį gyvenimą. Dėkingumo reikia mokytis.
Kun. Arnoldas priminė Dievo žodžio pažinimo svarbą. Kad pamatytume Dievo gerumą, tą esmę, ką Dievas nori mums pasakyti, kad maitintumės Dievo žodžiu, o ne prisitaikytume jį, kaip mums patogų, reikia nuolankios širdies.
Kunigas egzorcistas pabrėžė, kad šioje nuolatinėje kovoje labia svarbu apmąstyti Šventąjį Kryžių. Kristus numirė, kad nuodėmė mumyse būtų nugalėta. Tikroji drąsa – pasitikėjimas Dievo pažadu ir Jo valia mums. Esminis momentas – paprašyti Dievo malonės priimti save tokius Dievo akivaizdoje, kokie esame. Krikščioniui būtina drąsiai kovoti su savimi, kovoti su pasauliu, bet viską viltingai priimti Dievo akivaizdoje.
Po mokymo ir maldos buvo švenčiama Eucharistija. Popietės susitikimas baigtas Gailestingumo vainikėlio malda.
„Gailestingumo versmės“ informacija
