Nuotraukos – klier. Tautvydo Kapcevičiaus
Balandžio 9 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo paminėtos ilgamečio jos vargonininko, bažnytinės muzikos puoselėtojo, kompozitoriaus, muzikos pedagogo Juozo Naujalio 150-osios gimimo metinės.
Maestro Naujalio mylėtojams sakralinių kūrinių pynę specialiai šia proga parengė paminėjimo organizatoriai – Šv. Cecilijos choras, vadovaujamas Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės, vargonininkė Dalia Jatautaitė, solistas Tomas Ladiga. Naujalio vargonų muzika, jo sukurtos žinomos lietuviškos giesmės pasitiko tą vakarą į pamaldas ateinančius kauniečius ir išlydėjo iš arkikatedros, šį paminėjimo vakarą užbaigus su „Lietuva brangi“ ir padėkos plojimais. Per pamaldas buvo giedamos Naujalio sukurtos Mišios – Missa in Honorem Sacrorum Vulnerum Cristi – „Mišios švenčiausių Jėzaus žaizdų garbei“, ypač tinkančios gavėnios laiku (šios Mišios buvo pirmąkart atliktos Lietuvos pirmajame Eucharistiniame kongrese 1934 m.).
Tą vakarą šv. Mišioms arkikatedroje vadovavo arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, Dievo žodį skelbė ir patarnavo diakonas Darius Chmieliauskas. Asistą rengė seminarijos klierikai (o dalis jų giedojo kartu su Šv. Cecilijos choru).
„Minime maestro Juozą Naujalį arkikatedroje, kur jis praleido kūrybingiausius savo gyvenimo metus“, – sakė vysk. A. Jurevičius, atkreipdamas dėmesį, jog 1892 metais jis čia pradėjo vargonininko tarnystę, subūrė chorą, ėmėsi kurti pirmąsias mūsų lietuviškas giesmes.
Vėliau homilijoje vysk. Algirdas pabrėžė, jog Juozo Naujalio gyvenime galima pamatyti, kas būtų svarbu ir šiandienos žmogui. Maestro savo talentų nepasiliko sau ir, kaip moko Evangelija, jais dalijosi su kitais. Jis dar Lietuvai tebebūnant carinės Rusijos gniaužtuose suprato, kad reikia žadinti tautinį orumą. Dar toli buvo iki 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo, o Juozas Naujalis jau 1906 metais išleido pirmą lietuvišką giesmyną. Jis buvo ne tik vargonininkas, bet ir kunigų seminarijos giedojimo profesorius, rūpinosi lavinti būsimuosius kunigus. Jam rūpėjo puoselėti bažnytinę muziką, buvo įsteigęs vargonininkų draugiją, leido periodinį leidinį, rengė kursus, į kuriuos parapijų klebonai siųsdavo savamokslius savo vargonininkus.
Be kita, vysk. Algirdas, ir pats turintis aukštąjį muzikinį išsilavinimą, atkreipė dėmesį į žinomą instrumentinį Juozo Naujalio kūrinį „Svajonė“, pakviesdamas pamąstyti apie Dievo svajonę – kad žmogus būtų išgelbėtas ir laimingas – ir apie savo svajones, ar jos atitinka tą didžiąją Dievo svajonę mūsų atžvilgiu (visą homiliją žr. >>).
Visuotinėje maldoje, be kita, dėkojant Dievui už Juozo Naujalio gyvenimą ir kūrybą, buvo meldžiamasi ir už visus bažnytinės muzikos puoselėtojus praeityje ir šiandien.
Juozo Naujalio kūrinių koncertą surengęs Šv. Cecilijos choras yra tarsi gražus jo veiklos aidas, pasiekęs mus minint didžiojo maestro 150 gimimo metines. Šis choras susikūrė jungtinio choro, giedojusio popiežiaus Pranciškaus aukotose šv.Mišiose Kauno Santakos parke, entuziastų dėka. Chore gieda parapijų choristai, vargonininkai, chorų vadovai, Kauno kunigų seminarijos klierikai, taip pat, ir profesionalūs solistai. Šv. Cecilijos choro tikslas – rūpintis sakralios bei lietuvių patriotinės muzikos sklaida, o ypač – stiprinti liturginės muzikos sritį.
Po maldos giesmininkai ir dvasininkai dalijosi 150-ojo gimtadienio tortu ir džiaugėsi bendryste.