Advento metu Dievo žodis vis primena mums apie šv. Joną Krikštytoją. Prie Jordano upės jis skelbia greitą Mesijo atėjimą, ragina išpažinti nuodėmes ir pasikrikštyti.
Anuomet Izraelyje Mesijo idėja buvo labai gyva, todėl žmonės plūdo prie Jordano. Ne vienam iš atvykusiųjų atrodė, kad Jonas Krikštytojas tikriausiai ir yra žadėtasis Mesijas. Daugelis manė, kad ateisiantis išvaduos izraelitus iš romėnų jungo.
Tautos vadovai nusiuntė pasiuntinius išsiaiškinti, kas yra tas, kuris skelbia greitą Mesijo atėjimą. Jonas neigė gandus ir tvirtino, kad jis nei Mesijas, nei pranašas, o tik balsas dykumoje. Be to, sakė: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 26–27).
Ką šis Evangelijos pasakojimas reiškia mums, XXI a. pradžios lietuviams katalikams? Dykuma primena tikrovę, kurioje normaliai gyventi nėra reikiamų sąlygų. Dykumoje viskas išdeginta, prie jos sąlygų prisitaiko tik retos gyvybės formos – skurdi augmenija, driežai, skorpionai, gyvatės, visa kita pasmerkta nykti ir žūti.
Ar nepanašus į dykumą žmonių gyvenimas, kuriame viešpatauja egoizmas, neapykanta, pavydas ir kova už būvį; gyvenimas, kuriame garbinama tik pinigai, seksas, alkoholis ir narkotikai, o žmogus žmogui yra ne brolis, bet vilkas? Kristaus žodžiais tariant, šios dykumos viešpats yra „pasaulio kunigaikštis“. Kartais mums atrodo, kad jis labai galingas ir jam beprasmiška priešintis. Tačiau Kristus sakė, jog pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan (plg. Jn 12, 13). Mesijas tam ir atėjo, kad išvestų žmones iš dykumos į dvasinės gyvybės pilną gyvenimą.
Jonas Krikštytojas dykumoje skelbė ateisiantį Mesiją, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Jis neragino atėjusių žmonių įsikurti mirtimi alsuojančioje dykumoje, bet kvietė tiesti kelią per šią išdegintą žemę ir mąstyti apie kitokį gyvenimą.
Kai prie Jordano pasirodė lauktasis Mesijas, Jonas Krikštytojas parodė jį miniai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Šiais trumpais žodžiais visa pasakyta. Mesijas ateina taikingas kaip avinėlis. Jis nesiruošia kariauti su romėnais ir blogį nugalėti kitu blogiu. Jis kaip avinėlis taps auka ir paaukos save ant kryžiaus, kad būtų atsiteista Dievo teisingumui už žmonijos nuodėmes ir prisikeltų visi, kurie norės gyventi ne dykumoje, bet Dievo artumoje.
Mesijas ateina, kaip taikliai apibūdina pranašas Izaijas, atnešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų (plg. Iz 61,1–2).
Mesijas Jėzus neša gerąją naujieną visiems žmonėms, bet ji pasiekia tik vargdienius – tuos, kurie išgyvena savo silpnumą ir suvokia, kad nori išsivaduoti iš kalėjimo, kuriame juos įkalino nuodėmė. Net pats Dievas negali išgelbėti tų, kurie dykumoje jaučiasi galingi ir leidžiasi gundomi dykumos dvasios, – juk ji gundė net patį Kristų, siūlydama akmenis paversti duona. Dievas gelbėja tik jam atsiveriančius ir jo ieškančius žmones.
Adventas yra metas tiesti kelią per širdies dykumą. Malda, pasninkas, rekolekcijos, Šventojo Rašto ar geros knygos skaitymas mums padeda susivokti, kas esame ir ko reikia, kad būtume pilni dieviškos gyvybės ir noro turimu gėriu dalytis su kitais.
Išplėskime advento pasninką. Pasninkaujame, kai susilaikome nuo pykčio, priekaištų, kitų teisimo, kai kovojame su savo pesimizmu, baimėmis, įtarinėjimais bei liūdesiu, kai praktikuojame dėkingumą, atlaidumą bei solidarumą su silpnesniais už save. Šitaip elgdamiesi tiesiame kelią per savo širdies dykumą ir viliamės, kad Kalėdų Kristus gims ir mūsų širdyse.
Šv. Jonas Krikštytojas neturėtų likti vien gražia, kažkada Mesiją paliudijusia, bet mums tolima figūra. Jis labai artimas visiems, ypač mums, Kauno arkivyskupijos bendruomenės nariams, nes yra mūsų dangiškasis globėjas. Jonas Krikštytojas kviečia, kad ir mes, gyvenantys sekuliarizmo dykumos apsuptyje, būtume Kristaus liudytojais savo draugams ir bendradarbiams.
Žodžiu ir ypač savo pavyzdžiu skelbkime: „Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate, bet jis pažįsta ir myli jus.“ Turėkime drąsos būti Kristų skelbiančiu balsu šių dienų dvasinėje dykvietėje.
Mes būsime Kristaus liudytojais, jei mus supantys žmonės matys mūsų sąžiningumą ir tiesumą, jei jaus mūsų gerumą ir meilę, jei spinduliuosime optimizmą ir viltį, jei tuomet, kai daugelis pasiduoda pesimizmui ir net panikai bėgti iš Tėvynės, tvirtai stovėsime ten, kur Viešpats mus pasodino. Stovėsime ir dirbsime, kad rastųsi daugiau šviesos ir vilties.
Arkivysk. S. Tamkevičius
