Nuotrauka – Juditos Puišo
Verbų sekmadienio liturgijoje Bažnyčia skaito dvi Evangelijos ištraukas. Pirmoji pristato Jėzaus triumfą: kaip karalius Jėzus ant asilaičio įjoja į Jeruzalę. Minios su entuziazmu jį sutinka, po kojomis kloja palmių šakeles. Tai primena karalių įvesdinimą į sostinę – intronizaciją.
Šv. Andriejus Kretietis († 740), Jėzaus įžengimą į Jeruzalę savo bendruomenei taip aiškino: kaip tie vaikai „bėkime kartu su Kristumi, skubančiu į savo kančią, ir elkimės taip, kaip elgėsi jį pasitinkantys žmonės. Tik neklokime jam ant kelio alyvų šakelių, patiesalų, drabužių ar palmių šakų, bet parpulkime patys, kiek pajėgiame, patieskime jam po kojų nuolankią sielą, nepriekaištingą širdį ir gyvenimą, kad galėtume priimti ateinantį Žodį ir kad taip mumyse apsigyventų protu neaprėpiamas Dievas.“ Anot šv. Andriejaus, palmės ir verbos mūsų rankose – tai mūsų vidinio žmogaus simbolis. Žmogaus, kuris nusilenkia Dievui ir leidžia Jam veikti per savo žodžius, rankas, kojas, širdies nusistatymą. Taip Dievas tampa regimas kasdienybėje.
Pažvelkime ir į antrąją Evangelijos ištrauką, kuri yra ilga ir dramatiška. Tai – Kristaus kančios istorija. Kiekvieną kartą jos klausomės ne kaip kažkada seniai vykusio įvykio, bet istorijos, kuri šiandien judina mūsų širdis, nes mums yra labai svarbi.
Koks nelauktas ir netikėtas minios pasikeitimas. Tie patys žmonės, kurie Jėzui šaukė: „Osana“, po kelių dienų jau rėkė: „Ant kryžiaus jį.“ Atsitiko tai, kas atsitinka ir šiomis dienomis. Ir šiandien mes greitai pakeičiame savo nuomonę, žodžius, principus, net savo tikėjimą, priklausomai nuo situacijos ir politinės padėties. Taip pasidarome žmonėmis be nuomonės, be savo tapatybės, be vilties. Klystame ir šiandien, netinkamai pasirinkdami vertybes ar draugus.
Žmonės keitėsi priklausomai nuo situacijos. Tik Jėzus buvo pastovus. Jis iki galo atliko savo misiją. Jis buvo ištikimas, kai aplinkui siautėjo neteisingumas. Jėzus buvo kantrus ir tylėjo, kai aplinkui visi keikėsi iš pykčio ar sielvarto. Jo niekas negalėjo paveikti. Minia pasirinko paleisti nusikaltėlį Barabą, o Jėzų nukryžiuoti.
Juk ir mūsų širdyje vyksta kova. Ką paleisti į laisvę: ar blogąją mūsų charakterio pusę, ar gerąją? Ar mūsų Išganytojas Jėzus triumfuos ir valdys mūsų gyvenimą, ar nusikaltėlis Barabas? Šiandien svarbaus ir lemiamo pasirinkimo momentas.
Jau iki Kristaus žmonija buvo suskilusi, o po Golgotos įvyko esminis pasidalijimas: kas už Kristaus karalystę, o kas prieš. Vieniems Kristaus kryžius tapo papiktinimu ir kvailybe, kitiems – didžiosios vilties ženklu. Pasaulyje viskas vyksta taip, kaip pranašavo Kristus: brolis išduoda brolį, tėvas – sūnų, bailys –Tėvynę, silpnadvasis – tikėjimą.
Mes šiandien pradedame švęsti Didžiąją savaitę: pradedame švęsti džiaugsmingai, tačiau Kančios istorijos pristatymas nori užbėgti įvykiams už akių ir iš anksto pranešti, kas įvyks:
- Didįjį ketvirtadienį – Paskutinė vakarienė, išdavystė, suėmimas;
- Didįjį penktadienį – Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus;
- Didįjį šeštadienį – vėlai vakare, Velyknaktyje, jau pradėsime švęsti mūsų išgelbėjimo įvykį – Kristaus prisikėlimą.
Švęsdami Velykas, mes suprasime, kad Dievas yra toks didis, meilingas ir gailestingas, jog mes apie tai net ir pasvajoti negalėtume – mums tiesiog pritrūktų fantazijos. Tad dalyvaukime aktyviai Didžiosios savaitės pamaldose ir širdyje būkime arti Kristaus: su tikėjimu dalyvaukime Jo pažeminime, Jo kančioje, taip pat ir Viešpaties prisikėlime.
