Nuotraukos – Silvijos Knezekytės, Gedimino Jono Urbono
Didžiojo penktadienio vakarą kauniečiai, dauguma po Kristaus Kančios pamaldų savo parapijose, gausiai susirinko į tradicinę Kryžiaus kelio procesiją, kad apmąstytų, kokia yra visos žmonijos ir kiekvieno asmeniškai išgelbėjimo kaina. Keli tūkstančiai žmonių, ypač daug jaunimo, tarp kurio matėsi ir atvykusių iš kitų kraštų, taip pat jaunų tėvų net ir su mažyliais ant rankų, senelių su vaikaičiais pasirinko įsijungti į šią procesiją, paeiti kartu su Jėzumi jo kančios ir mirties keliu.
Šis maldos ir atgailos kelias dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos šiemet buvo einamas Santakoje. Atėjusi nuo arkikatedros į Nemuno krantinę su žvakėmis rankose, giedanti minia vėliau tarsi apglėbė Santakos parką, tą aikštę, kur dar visai neseniai, praėjusių metų rugsėjį, drauge meldėmės su popiežiumi Pranciškumi. Jo šv. Mišių homilijoje tada girdėjome mintį, jog krikščionio gyvenimas visuomet eina per kryžiaus momentus. Šiemetiniame Kryžiaus kelyje popiežių Pranciškų prisiminėme, klausydami jo mąstymų 14-oje stočių.
Kryžiaus kelias buvo pradėtas nuo arkikatedros bazilikos, kur į procesiją išsirikiavo arkivyskupijos ganytojai – apaštališkasis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kauno miesto parapijų kunigai, diakonai, seminaristai, čia tarnaujančios seserys vienuolės iš kelių kongregacijų, choristai.
Šventąjį Kryžių pasikeisdami nešė kunigai, seminaristai, jaunimas, neįgalieji, šeimos ir kiti. Maldai stotyse vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, Šventąjį Raštą skaitė kunigai, mąstymus seminaristai, o maldą – Šv. Cecilijos choro jaunimas. Giedojimui vadovavo šio choro vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė. Procesijos tvarka rūpinosi Jono Pauliaus II piligrimų centro jaunieji savanoriai.
Kryžiaus kelias užbaigtas arkikatedroje – ji buvo pilnutėlė procesijos dalyvių. Po baigiamosios maldos (taip pat ir popiežiaus intencija – už karo medikus) palaiminęs Šventojo Kryžiaus relikvija, vyskupas Algirdas nuoširdžiai visiems padėkojo, pasidžiaugė kauniečiais, kurie prisijungė prie šios maldos, kai miestas šį taikų ir ramų Didžiojo penktadienio vakarą gyveno savo ritmu. Nors jo gyventojai buvo užsiėmę savais rūpesčiais, panašiai kaip buvo Jėzaus laikais, jau gyveno būsimų švenčių džiaugsmu, tačiau buvo ir tų, kurie pagarbiai sustodavo arba pakeliui prisijungdavo prie procesijos.
Paskutinė Kryžiaus kelio stotis skelbė Jėzaus palaidojimą, išėjome į Didžiojo šeštadienio Dievo tylą...
Suteik vilties,
kai atrodo, jog viskas prarasta,
kai jaučiamės visko netekę.
Tavyje, Jėzau, trokštame rasti savo naujos gyvybės
ir ramybės šaltinį… (iš 2019 m. Kryžiaus kelio mąstymų)