Balandžio 30 d. Kauno klinikų tuneliuose buvo einamas „Šviesos kelias“, kurį sudarė 12 stočių, apmąstančių Kristaus Prisikėlimą. Šioje procesijoje nuo Endokrinologijos klinikos tunelio iki Skubios pagalbos ir traumų centro tunelio daugiau kaip 20 dalyvių, džiaugsmingai giedodami, ėjo paskui Velykinę žvakę ir Prisikėlimo kryžių.
Stočių Evangelijos skaitinius, apmastymus ir užduotis pagal Tiberiados bendruomenės br. Morkaus parengtą eigą skaitė bei liudijimais dalijosi Kauno Šv. Damijono maldos grupės narai, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademinės bendruomenės nariai, Pal. Jurgio Matulaičio parapijos užtarimo maldos grupės nariai. Pirmoje stotyje visi gavo po akmenuką su raginimu surasti savyje „akmenį“, kuris neleidžia atsiskleisti tikėjimui. Apmąstę, kaip Petras bėgo pranešti mokiniams prisikėlimo žinios, visi bėgo, kad sustoję apmąstytų Eucharistijos svarbą ir joje išgyvenamą bendrystę per duonos laužymą. Viso kelio metu širdyse nešėmės tuos, kurie negalėjo eiti kartu dėl ligos ar patarnavimų ligoniams.
Apmąstyti paskutinę „Šviesos kelio“ stotį, kurioje skamba žodžiai: „O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė!“, padėjo Kauno kunigų seminarijos klierikai Edgaras Versockis ir Dovydas Paulikas. Jie ragino evangelisto Jono mintimi mylėti ne vien žodžiai ir kalbomis, bet ir darbais, todėl siūlė nuspręsti, ką daryti su „akmenukais“, kurie yra mumyse. Kauno klinikų kapelionas kun. Nerijus Pipiras, apibendrindamas nueitą kelią, kalbėjo: „Apmąstėme kelią, einantį iš tamsos į šviesą, tad melskimės už tuos, kurie čia gydosi, už tuos, kuriems šiandien reikia vilties, už tuos, kam reikia iš Jėzaus širdies trykštančių versmių.“
.
Svetlana Adler-Mikulėnienė,
Kauno klinikų dvasinė asistentė
