Nuotraukos – Gedimino Jono Urbono
„Ši moteris jau daug metų drąsina Bažnyčią, moko. <...> Ji užsidegusi Bažnyčios, jos bendruomenės atsinaujinimu. Ji dega troškimu padrąsinti ir Lietuvą. Ji čia vieši pirmąkart“, – sakė kunigas misionierius Kauno arkivyskupijoje kun. Rastislavas Dluhý, pristatydamas dr. Kateriną Lachmanovą, kuri gegužės 10 d. Kaune vedė seminarą daugiau kaip 50-čiai sielovados bendradarbių.
„Kaip išlikti tarnaujančiam Bažnyčioje?“ – tokia buvo šio seminaro tema, o ją gvildenusi viešnia iš Čekijos, teologijos daktarė ir psichologijos licenciatė (baigusi popiežiškąjį Grigaliaus universitetą), dirbusi Prahos arkivyskupijos sielovados centre, dabar – karmelitų leidyklos vyriausioji redaktorė, atkreipė dėmesį, jog susitikdama su aktyviai dirbančiais Bažnyčioje įvairiose šalyse sutinka daug motyvuotų žmonių, tačiau pastebinti ir drąsos trūkumą, tarnystės apkartimą. Kodėl taip atsitinka?
Pasak dr. Lachmanovos, tai pirmiausia atsitinka dėl atsivertimo trūkumo – to nuostabaus asmeniško Dievo meilės išgyvenimo, kuris tampa gyvenimo šaltiniu, palaiko ir duoda jėgų tarnauti. Be šito, pasak viešnios, netrunka ištikti perdegimo sindromas.
Ji pakvietė darsyk pažvelgti į evangelinę sūnaus palaidūno istoriją. Ją savo knygoje interpretavęs kunigas rašytojas H. Nouwenas po kelerių metų kontempliacijos atrado, kad pirmiausia turi susitapatinti su vyresnėliu sūnumi, kuris ištikimai tarnavo, bet buvo pražuvęs savo širdyje. Tai sunkiausia identifikuoti ir iš to išgyti. Tėvo gailestingumas jaunėliui sūnui sukelia vyresniojo sūnaus nusivylimą. Ir tarnaujantieji Bažnyčioje gali atrasti, kad jų širdis nėra evangelizuota, kad Dievo gailestingumo malonės jie dar nėra išgyvenę.
Pirmoje šio seminaro dalyje dr. Lachmanova aptarė ir kitus sunkumus, kurie sukelia nusivylimą tarnyste, perdegimo sindromą. Tai gali būti ir bažnytinio autoriteto problema, nekompetencija, klerikalizmo kaip galios klestėjimas. Ypač perdegimo sindromą sukelia nesveikas tarnystės kaip aukojimosi supratimas, noras, kad visi būtų patenkinti. Tai reiškia, kad save dovanojame nelaisvai. Pavojinga, kai nepaisoma sveikų ribų tarp tarnavimo ir asmeninių poreikių; dėl to ne vienas pasijaučia lyg išsunkta citrina.
„Būti Viešpaties tarnu nereiškia būti vergu“, – sakė viešnia, atkreipdama dėmesį, jog pervargimą, beviltiškumo jausmą stoką gali sukelti ir įsivaizdavimas, jog būtent mes esame tie, kurie turime išspręsti visas Bažnyčios problemas. Labai pavojingas, pasak jos, „pagalbos sindromas“, kai kito prašymas suabsoliutinamas, tampa svarbesnis už viską, pvz., už šeimos ir kitus poreikius. Sunkumų tarnystėje gali sukelti socialinio pripažinimo siekimas (pvz., kunigams vyskupo pripažinimas), susitelkimas į rezultatą, noras jaustis svarbiems darbe, sustiprinti savo galią.
Kokia galėtų būti, pasak dr. Lachmanovos, „išgyvenimo strategija“? Apie ją antrojoje dalyje kalbėdama patarė bet kokia tarnyste neatsiskirti nuo Jėzaus, gyvybės šaltinio. Atsiskyrę nuo šaltinio gyvena iliuzijoje, jog neša vaisių.
Dr. Lachmanova daugiau dėmesio skyrė dvasiniam vaikiškumui. Suvokimas, kad esame Dievo vaikai, apsaugos nuo noro, pasak Ralpho Martino, būti „pasaulio direktoriais“, padės nustoti jaudintis dėl visų pasaulio problemų, suteiks tarnavimui daugiau laisvumo, lengvumo.
„Svarbu dirbti vidinėje laisvėje, su tam tikra distancija, be prisirišimų“, – sakė dr. Lachmanova ir pabrėžė, jog Dievas pašaukė mus būti ne sėkmingus, bet būti ištikimus Jam.
Drąsindama sielovados bendradarbius, viešnia iš Bažnyčios Čekijoje ragino žvelgti į Jėzų. Jis savo apaštalais išsirinko paprastus, silpnus žmones. Dievas savo nuostabius darbus padaro per silpnus žmones, kurie turi trūkumų. Dievas džiaugiasi, kad gali dirbti su „silpna medžiaga“!
Seminarą organizavo kurijos sielovados bendradarbiai, kunigai redemptoristai bei Evangelizacijos mokykla. Už paramą dėkojame Renew Ministries.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
