Nuotraukos – Gedimino Jono Urbono
Gegužės 11 d. Kaune vykusi konferencija „Balzamas Lietuvos širdžiai: kaip įveikti totalitarinį palikimą?“ sugrąžino į skaudžias sovietmečio patirtis, atkreipė dėmesį, kokias gilias pasekmes tai paliko mūsų sielose, kaip tai veikia mūsų dabartį ir kaip išgyti iš vergystės dvasios. Konferenciją organizavo kurijos sielovados bendradarbiai, kunigai redemptoristai bei Evangelizacijos mokykla.
„Mes patyrėme siekimą pavergti mūsų dvasią“, – konferencijoje liudijimu iš sovietmečio patirties, kurioje teko patirti ir kalinio dalią, pasidalijo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jis kalbėjo, kokiu didžiu trukdžiu ir savo pirmuoju priešu sovietinė sistema laikė Bažnyčią ir dėjo visas pastangas labiausiai įgąsdinti jos žmones. Vien tik už vaikų katechizavimą, tiesos sakymą ir skleidimą (pvz,. per „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“) jie, ypač kunigai, buvo akylai „prižiūrimi“, persekiojami ir represuojami. Visa stebėjo Religinių reikalų taryba, žmonės būdavo verbuojami dirbti sistemai. Vieni šiomis sąlygomis vergiškai paklusdavo ir vykdydavo visus nurodymus, kiti gyveno dvilypį gyvenimą, slapta atlikdami religines pareigas, treti išlaikė laisvės dvasią.
„Šitokie laisvos dvasios žmonės net nekėlė klausimo, ar reikia priešintis sistemai – jie tiesiog priešinosi“, – sakė arkivyskupas Sigitas, be kita, atkreipęs dėmesį, jog tokių rizikavusių žmonių buvo gana daug, ir nepaklusnumas sistemai augo. Tai rodė „17 tūkst. memorandumas“, gausų talkininkų būrį turėjusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Kas teikė jėgų šiems drąsiems žmonėms? Pasak arkivyskupo, tai buvo aiškus, sąmoningas tikėjimas ir grupės, į kurias buvo įsijungę (pvz., Eucharistijos bičiulių sąjūdis).
Pasak ganytojo, gyvenusiems dvilypį gyvenimą, sulaužytiems žmonėms išėjus į laisvės kelią atsitiesti buvo be gal sunku, tam reikėjo ir nuolankumo.
Gerai žinomą G. Orwello knygą „Gyvulių ūkis“ vėliau minėjo dr. Katerina Lachmanova, gerai pažįstanti Rytų Europos šalių išgyventą totalitarinę sistemą, lankanti ir tarnaujanti jos sužeistiems žmonėms. Ji priminė, kokį beviltiškumo jausmą galėjome patirti gyvendami „vienvaldiškai“, vienos partijos vadovaujamoje komunistinėje sistemoje, baimę keliančio policinio režimo, nuasmeninančio kolektyvizmo sąlygomis, jausdamiesi didžiulės mašinos mažyčiais sraigteliais, apsupti melo propagandos, šaknijantis dvilypiam elgesiui. Klausydami viešnios iš Čekijos atpažinome ir savo sovietinę tikrovę.
Pasyvumas, bejėgiškumo jausmas, kad nieko vis tiek nepakeisime, baimės dvasia, paranojiškas mąstymas, jog nuolat esame kažkokiame pavojuje, pasyvi agresija kitų atžvilgiu ir kita – tai baisios, mūsų sielas sužeidusios pasekmės. „Totalitarinis režimas baigėsi, bet kartu ir tęsiasi, nes liko pasekmės“, – sakė dr. Lachmanova.
Pirmoji konferencijos dalis buvo užbaigta šv. MIšiomis, kurioms vadovavęs arkivyskupas S. Tamkevičius, be kita, savo homilijoje pasidalijo, kokia jėga yra vienybė su Viešpačiu, maitinimasis Jo Kūnu ir Krauju. Tai daugybei žmonių ir jam asmeniškai padėjo atsilaikyti (kalėjimo kameroje taip pat slapta švenčiant šv. Mišias). Neišlaikiusieji neturėdavo gyvo ryšio su Dievu. Nedalyvavimas Eucharistijoje tomis sąlygomis dažniausiai reikšdavo, jog kova jau pralaimėta.
„Viešpats kviečia į naujus dalykus. Jam reikia žmonių, kurie kaip Abraomas drįstų žengti į naują žemę“, – sakė vėliau pranešime dr. Lachmanova, padėdama atpažinti totalitarizmo pasekmes, kurios trukdo gyventi Viešpaties Dvasia. Ji kalbėjo apie sužeistą bazinį pasitikėjimą kitais, iš kurio randasi kritikavimas, negatyvumas. Kvietė išmokti naujų atviresnio, brandesnio bendravimo – be aukos vaidmens ir pasyvios agresijos, kito žeminimo, sarkazmo.
Pasak dr. Lachmanovos, tokios pasekmės, kaip individualizmas, sužeistas bendruomeniškumas veikia ir požiūrį į Bažnyčią. Jos atžvilgiu žmonės neretai jaučiasi kaip traukinių keleiviai – mes sumokėjome už bilietą, tad mums ir priklauso aptarnavimas. Tai iškreipė ir požiūrį į bendruomenę – į ją žvelgiama kaip į tą, kuri turi kažką duoti, nesirūpinant duoti pačiam.
Viešnia atkreipė dėmesį į dvasinę vergystę, kai jaučiamės vergai ir savo tarnavimu – joje sunkiai velkame viso pasaulio problemas, jausdamiesi už viską atsakingi, turėdami Evangelijos neatitinkančią nuostatą nieko nekeisti – „mes taip visada darėme“. Žmonės net palieka Bažnyčią dėl tokių nelaimingų tarnautojų. Ši vergystės dvasia trukdo kilti naujoms iniciatyvoms, varžo kūrybiškumą.
„Bet jei jaučiamės esantys Dievo vaikai, tai ir mūsų tarnystė, ir bendrystė – viskas yra kitaip!“ – dalijosi viltimi ir išgijimo keliu dr. Lachmanova, be kita, kalbėdama ir apie atgailos maldą kaip reakciją į patirtą blogį, ypač svarbią Rytų Europoje šalyse – jos turi daugybę žaizdų ir žmonių, už kuriuos niekas nesimeldžia (Čekijoje bendruomenėse meldžiamasi prie masinių žudynių vietų, už tam tikrus istorinius laikotarpius ir pan.)
Renginys užbaigtas trijų tautų žmonių – čekų, slovakų ir lietuvių – užtarimo malda, prašant Viešpaties išgydymo mūsų šaliai, jos žmonėms, turintiems skausmingas bendruomenines ir asmeniškas istorijas.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
