„Dėkojame Dievui už Žano Vanjė gyvenimą. Jį geru žodžiu mini popiežius Pranciškus, visas pasaulis ir jo galingieji. Žanas Vanjė nesyk buvo pristatytas pasauliniams apdovanojimams. Paradoksalu, bet pats buvo pasirinkęs gyventi su mažais, paprastais žmonėms. Kilusio, galima sakyti, iš karališkos šeimos, gyvenimas galėjo irgi būti karališkas, tačiau jis ieškojo tiesos, ieškojo Dievo,“ – sakė diakonas Darius Chmieliauskas gegužės 15 d., Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, atsisveikinimo su Žanu Vanjė Prancūzijoje išvakarėse (gegužės 16 d.), į maldos ir prisiminimų vakarą susirinkus „Tikėjimo ir Šviesos“ bei „Arkos“ bendruomenėms Kaune, jų artimiesiems, bičiuliams, kitiems jį pagerbti norėjusiems žmonėms.
Šv. Mišioms vadovavo vienos Kauno „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės kapelionas kun. Erastas Murauskas, kartu jas aukojo t. Aldonas Gudaitis SJ, t. Gediminas Kijauskas Sj. Patarnavo diak. Darius Chmieliauskas, kuris, be to, dar pasakė ir homiliją.
Savo homilioje diakonas pabrėžė, jog troškimas labiau pažinti Dievą atvedė Žaną Vanjė prie labai sužeistų žmonių – proto negalios varginamų, kurie apie 1960 metus dar buvo labai atstumti visuomenės. Šiandien apie Žaną kalba visas pasaulis, o jis pats labiausiai troško būti su Dievu ir mažutėliais.
Panašiai, kaip keliaudavo apaštalai, vedami Šventosios Dvasios, kur tik atkeliaudavo Žanas Vanjė, imdavo kurtis bendruomenės. Taip atsitiko ir Lietuvoje po pirmojo apsilankymo 1991 metais. Jis tiesiogiai nekvietė kurti bendruomenių, o tik pasakodavo apie Jėzų, kurį sutikdavo per paprastus, mažus, silpnus žmones, ir taip uždegdavo kitus. Taip kūrėsi bendruomenės, gyvybės ir gyvenimo kupinos salelės. Žanas išgirdo mažųjų šauksmą – tai gražiai siejasi su Evangelija pagal Joną: „O Jėzus garsiai šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė“, kviesdamas į amžiną džiaugsmą, gyvenimą ir gyvybę.
„Kiekvienas vertas meilės, kaip sakydavo Žanas, – yra mylėtinas“, – kalbėjo diak. Darius, prisimindamas ir jo mintis, ir ypač apsilankymą Kaune, Muitinės g. buvusioje psichiatrijos ligoninėje, kur kalbėjo apie Dievo meilę, nieko nesmerkdamas. Juk ir Jėzus atėjo ne teisti pasaulio, bet jo gelbėti.
Bendruomeninėje Mišių maldoje, be kita, melstasi už visus atstumtuosius ir pažemintuosius, kad mažutėlių šauksmas atvertų širdis, kad jie rastų savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje. Buvo dėkota Dievui už „Tikėjimo ir Šviesos“ bei „Arkos“ dovaną Lietuvai ir Žano Vanjė pranašišką veikimą pasaulyje, gyvą pavyzdį, kaip šiandien siekti šventumo.
Po šv. Mišių kartu su bendruomenių nariais linksmai pagiedojus jų pamėgtų giesmelių, bičiulis diak. Darius Chmieliauskas, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės koordinatorė Lietuvoje Silvija Knezekytė ir „Kauno Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas plačiau pristatė Žano Vanjė gyvenimą, pasidalijo įspūdžiais iš asmeniškų susitikimų, o patys bendruomenių nariai drąsiai ėjo prie mikrofonų ir sakė: ačiū „Arkos“ seneliui.
Iš dokumentinės medžiagos ir komentarų vakaro dalyviams dar labiau atsiskleidė šis priėjimo prie kito, santykio, tiesos žmogus, kurio dėka pasaulyje veikia bemaž 160 „Arkos“, 1500 „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių (taip pat ir 2 „Arkos“ ir 11 „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių Lietuvoje).
Plačiau papasakota ir apie daug keliavusio Žano Vanjė kasmetinius apsilankymus Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės pradžios 1991 m. iki 2006 metų. Čia jis vedė rekolekcijas, kalbėjo Kaune, sausakimšoje salėje per Atsinaujinimo dieną. 1992 m. apsilankęs pakvietė kardinolą Audrį Juozą Bačkį tapti bendruomenių kapelionu.
Be kitų, buvo parodyta istorinė nuotrauka iš susitikimų su Žanu Vanjė – lietuvė mergaitė Julija duoda jam gėlę (ji tai darė kasdien per jaunimo susitikimą Prancūzijoje), o Žanas lenkiasi prie šio vaiko, kaip per visą gyvenimą lenkėsi prie silpnesniojo, mažesniojo, nes kiekvieno žmogaus istorija, kaip kalbėjo ir nuolat liudijo, jam buvo šventa.
Atminimo vakaras užbaigtas „Arkos“ misijos malda dėkojant ir už tai, kokia dovana gali būti mums vieni kitų gyvenimai.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
