Birželio 4 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorate vyko Kauno I dekanato kunigų konferencija „Jėzuitų misijai Lietuvoje – 450“. Joje dalyvavo Kauno miesto parapijų ir rektoratų klebonai ir rektoriai bei kiti juose tarnaujantys kunigai, o temą pristatė svečias dr. Liudas Jovaiša. Kaip įprasta, konferencija pradėta bendra Valandų liturgijos (Dienine) malda, kuriai vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius.
Po bendros maldos konferencijos pirmininkas dekanas mons. V. Grigaravičius trumpai pristatė vasarą vyksiančius renginius Kauno mieste. Atkreiptas dėmesys į Devintinių iškilmes, kunigai raginti pagal galimybes dalyvauti Kauno mieste tradiciškai organizuojamoje Devintinių procesijoje, kuri prasidės arkikatedroje ir tęsis Santakoje. Procesijas raginta rengti ir parapijose.
Vėliau pristatydamas konferencijos temą, dekanas mons. V. Grigaravičius akcentavo, kad šie metai, šalia daugybės kitų pavadinimų, yra paskelbti Jėzuitų misijos Lietuvoje metais. Ką tai reiškia, koks tai jubiliejus, kokia jėzuitų įtaka Lietuvos istorijai, mintimis pasidalyti buvo pakviestas dr. Liudas Jovaiša.
Prelegentas savo pranešimą suskirstė į tris etapus: pirmiausia pristatė jėzuitų veiklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau buvo aptarta jėzuitų veikla pogrindyje, 1773 metais šią vienuoliją uždarius, ir galiausiai pristatyta veikla po vienuolijos atgaivinimo iki Lietuvos okupacijos.
Jėzuitai atvyko į Vilnių 1569 metais, netrukus buvo įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija, o 1608 metais įkurta jėzuitų provincija, jungusi Livonijos, Tartu ir Varšuvos jėzuitus. 1642 metais jėzuitai įsikuria ir Kaune. Daug dėmesio skirta jaunimo ugdymui ir sielovadai. Kiekvienas jėzuitas turėjo kažko mokyti. Buvo mokomi pasauliečiai, dėstomi laisvieji menai. Lietuvoje jėzuitai vadovavo bei dėstė mokyklose ir seminarijose.
Kartu svečias pasidalijo mintimis apie tai, kodėl jėzuitai buvo pakviesti į Vilnių ir gana greitai atsiliepė į Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimą. Pasak jo, tai buvo būtinybė kovoti prieš reformaciją ir universiteto steigimo svarba. Jėzuitai mokė pagal moderniausius to meto mokymo metodus. Sielovados srityje buvo vedamos rekolekcijos pasauliečiams, kunigams ir vienuoliams, daug dėmesio skirta išpažinčių klausymui, misijoms tiek į Rytų kraštus, tiek ir į kaimus. Popiežiui 1773 metais uždarius jėzuitų vienuoliją, jų sielovadinė veikla nenutrūko. Ji buvo tęsiama pogrindžio sąlygomis.
Tarpukaryje jėzuitai aktyviai įsijungė į sielovadinę-evangelizacinę veiklą. Daug dėmesio skirta ugdymui – darbui su moksleiviais, studentija, veikė jėzuitų administruojamos mokyklos, noviciatas. Okupacijos metais Lietuvoje jėzuitų, kaip ir kitų vienuolijų, veikla sovietinės valdžios buvo uždrausta, tiek Kaune, tiek Vilniuje ir kitur buvusios jėzuitų bažnyčios uždarytos. Tačiau jėzuitų veikla tęsėsi pogrindyje; dalyvauta pogrindinės kunigų seminarijos veikloje, bendradarbiauta leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.
Baigdamas savo turiningą pranešimą, prelegentas pasidžiaugė, kad jėzuitų indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą yra milžiniškas, o skelbti bei liudyti krikščioniškas vertybes naudojant pačius suprantamiausius ir moderniausius būdus reikia visais laikais.
Pabaigoje svečias atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
Konferencija baigta bendryste prie pietų stalo.
Kun. Nerijus Pipiras
