Nuotraukos – Militos Žičkutės-Lindžienės
Birželio 23 d., švenčiant Švč. Kristaus Kūną ir Kraują (Devintines), į Kauno gatves išėjo tradicinė Devintinių procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu. Jau beveik du dešimtmečiai, kai 2001 metais, praėjus metams po Lietuvos II Eucharistinio kongreso, buvo surengta pirmoji Devintinių procesija, šios tradicijos laikomasi kasmet su pačiu Viešpačiu išeinant arčiau žmonių, už bažnyčių sienų, gatvėse paskelbiant Dievo žodį ir pagarbinant Jėzų Eucharistijoje, esantį tikinčių žmonių bendrystės saitu ir gyvenimo Duona. Devintinių procesija buvo surengta vidudienį po iškilmių arkikatedroje.
„Kristus – mūsų maistas. Kristus iš meilės mums pasiliko Švenčiausiajame Sakramente, kad kelionėje į Tėvo namus nenuklystume, būtume Dievo sustiprinti“, – sakė arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius su ramybės palinkėjimu sveikindamas susirinkusią bendruomenę iškilmingų šv. Mišių pradžioje.
Jas koncelebravo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFM, Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, mons. Artūras Jagelavičius bei miesto parapijose tarnaujantys kunigai. Patarnavo seminaristai, giedojo Kristaus Prisikėlimo parapijos choras, vadovaujamas Ramūno Baranausko.
„Bažnyčios bendruomenė prasidėjo nuo Eucharistijos. Nuo Paskutinės vakarienės stalo, nuo Kristaus kryžiaus, nuo jo kapo, nuo susitikimo su Prisikėlusiuoju“, – sakė vysk. A. Jurevičius. Šventajame Rašte matome nuorodų, kaip Dievas ruošė savo tautą Eucharistijai. Kunigas Melchizedekas jau aukojo duoną ir vyną. Abraomas intuityviai suprato, kad tai kažkas kilniau. Dangaus duona – mana – buvo maitinama išrinktoji tauta.
Savo homilijoje vyskupas atkreipė dėmesį į Evangeliją pagal Luką, pasakojančią, kaip Jėzus pamaitina minią, ir visi pasisotina, be to, dar surenkama 12 pintinių trupinių. Ar tai ne ženklas, kad Dievo dovanos pranoksta mūsų žmogiškąjį supratimą? Minia nesugebėjo visko suvalgyti. Ir mes Dievo darbų, kaip ir Eucharistijos slėpinio, nenorėkime iki galo suprasti. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams apie tai sako: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums“ (1 Kor 11, 23). Eucharistija kaip slėpinys tada buvo perduota Kristaus nesutikusiems žmonėms, tai perduota ir mums, Bažnyčiai.
„Dalyvaudami šv. Mišiose, mes dalyvaujame Kristaus išganymo darbe“, – sakė vysk. Algirdas, atkreipdamas dėmesį, jog aukojant duoną ir vyną dalyvauja ir kūrinija, ir žmogus, ir Dievas. Tai giliausia harmonija, tai didžiausia Dievo vienybė su žmogumi. Jėzus tapo Duona, kad galėtų mus maitinti. Tai didžiulis slėpinys, protu nesuvokiamas, bet tikėjimu priimamas.
Devintinių iškilmės pabaigoje iš arkikatedros toliau tęsėsi procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu. Giedojimui vadovavo Šv, Cecilijos choras ir jo vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė, grojo trimitininkas Robertas Žukauskas ir trombonininkas Gintautas Kubilius. Į procesiją įsijungė ir Kauno miesto parapijų bendruomenės su savo vėliavomis. Ši gausi bemaž 20 ganytojų, seminaristų, kelių kongregacijų seserų vienuolių, choristų ir įvairaus amžiaus tikinčiųjų procesija su giesmėmis keliavo senamiesčio gatvėmis link Santakos. Tvarka rūpinosi Jono Pauliaus II piligrimų centro savanoriai.
Keturiose stotelėse – Rotušėje prie Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios, Popiežiaus kalnelyje Santakoje, prie Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bei Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčių – žmonių mina sustojo klausytis skelbiamų Evangelijų, pagarbinti Jėzaus Eucharistijoje prie parengtų altorėlių, kuriais iš anksto pasirūpino jėzuitų, arkikatedros, pranciškonų ir seminarijos bendruomenės.
Prie Jėzuitų bažnyčios greta Rotušės suskambo Evangelijos pagal Matą Palaiminimai, kuriuos skelbė, o vėliau ir homiliją sakė Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius. Devintinių Evangelija, pasak jo, šiuolaikiniam žmogui gali baugiai skambėti: valgyti žmogaus kūną ir gerti jo kraują... Tačiau pats Jėzus tapatinosi su laužoma duona, Jis paliko Eucharistiją, kad būtų viena su mumis. Valgyti šią gyvybės Duoną reiškia supanašėti su Kristaus širdimi, reiškia būti taikos, atleidimo, susitaikymo žmonėmis.
Atėjus į Santaką, nuo kalnelio, dviejų popiežių – šv. Jono Pauliaus II ir Pranciškaus – vadovautų Mišių vietoje galingai nuskambėjo Evangelija pagal Morkų. Ją skelbęs Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus sakė, jog Kristus labai realiu ir suprantamu būdu pasiliko su mumis eucharistinėje Duonoje. Tačiau Jis atėjo numalšinti ne fizinio alkio – ši Duona malšina dvasinį alkį, su ja gyvenimas įgauna pilnatvę. Nuo šio kalnelio nuskambėjo palinkėjimas, kad Viešpats Jėzus laimintų mūsų miestą, ir jo žmonių sielų neraizgytų jokie blogio voratinkliai.
Prie Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) Evangeliją pagal Joną skelbė kun. Artūras Kazlauskas, o paskui trumpai pasidalijo apie asmenišką patirtį iš Švenčiausiojo Sakramento adoracijos bei atkreipė dėmesį, jog ir adoracijoje bei kiekvienoje maldoje kyla pavojus adoruoti ne Jėzų, bet save. Juk neretai meldžiamės, kad būtų šviesiau, ramiau, maloniau. „O jeigu Jėzus būtų centre, o ne mes?“ – klausė kun. A. Kazlauskas, linkėdamas tikrai perkeičiančios maldos patirties.
Ketvirtoje stotelėje prie Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčios paskelbęs Evangeliją pagal Luką – vynmedžio ir šakelės palyginimą – mons. Adolfas Grušas atkreipė dėmesį, jog ši procesija buvo ir išbandymas. Karštis, nuovargis... Svarbu keliauti su Kristumi ir varge, ir džiaugsme, žvelgti su Juo į savo širdį, išbūti meilėje, laikytis Jo įsakymų. Juk visi esame Viešpaties, – visi, kurie ėjome šį kelią su tikėjimu, su Dievo besiilginčia širdimi.
Procesija užbaigta arkikatedroje Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu bei netikėtai šventovėje nuvilnijusiais padėkos aplodismentais šauniesiems choristams ir muzikantams.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
