Ant tokių žmonių laikosi pasaulis
Kai 1983 m. mane apgyvendino KGB rūmų požemyje, izoliatoriaus kamera priminė ano meto Lietuvos tikrovę. Betoninės sienos ir grindys, geležimi apkaustytose duryse mažas langelis, per kurį tris kartus per dieną gaudavome kalėjimo davinį, ir nepermatomas grotuotas langas. Tik pačiame lango viršuje siauras plyšelis, pro kurį matėsi dangaus mėlynė. Pakliuvęs į šią kamerą suvokdavai, kad esi tobulai atskirtas nuo pasaulio. Čia, šioje kameroje, tik mažytis voras sugebėdavo be KGB leidimo ant kameros lango megzti tinklą.
Vienoje iš šių kamerų metus laiko kalėjo didis Lietuvos draugas, Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas. Jis buvo kaltas tuo, kad nenorėjo gyventi sistemoje, panašioje į kalėjimo kamerą, ir rėmė pastangas tų, kurie siekė iš to kalėjimo išsivaduoti.
Iš tikrųjų Lietuva, kaip ir kitos komunistinės sistemos pavergtos šalys, buvo panaši į kalėjimo kamerą. Iš mūsų buvo atimta laisvė savarankiškai tvarkyti savo politinį, visuomeninį, kultūrinį ir dvasinį-religinį gyvenimą. Nors Stalino epocha su žudynėmis, Gulago pragaru ir badu marintais žmonėmis, rodėsi, negrįžtamai pasitraukė, tačiau postalininė epocha nežadėjo nieko gero. Neklystanti partija mums visiems buvo paruošusi kelią, kuriuo turėjome žygiuoti į šviesų komunizmo rytojų – vadinamąjį šviesų rytojų ir nė žingsnio į šalį.
Mums, tikintiesiems į Dievą žmonėms, buvo palikta teisė bažnyčioje melstis, bet net ir ši teisė buvo ribojama. Moksleiviui, studentui ar inteligentui reikėjo gerai pasverti, ar verta rizikuoti peržengti bažnyčios slenkstį, kad nesugadintų savo karjeros.
Tačiau atėjo 1968-ieji su Jungtinių Tautų paskelbtais Žmogaus teisių metais, su Prahos pavasariu, su maskviške „Einamųjų įvykių kronika“ ir su Maskvos disidentais, mąsčiusiais, kad ir Sovietų Sąjungoje gyvenimas gali būti žmoniškesnis ir teisingesnis už esamą. Tuomet mes, lietuviai, labai siekėme užmegzti ryšius su Maskvos disidentais, kurie turėjo daugiau galimybių už mus paskleisti informaciją į Vakarus.
Sergejus Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų ir geriausiųjų Lietuvos draugų, padėjusių nutraukti informacinę blokadą, slėgusią mus nuo pat okupacijos pradžios, jis padėjo mums prakirsti langą į Vakarus.
Kai 1971 m. Lietuvoje surinkome 17 tūkst. parašų po Memorandumu, adresuotu generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, tai S. Kovaliovas padėjo jį pasiųsti per Jungtines Tautas. Kelias, tiesa, buvo ilgesnis, bet tikresnis, kad pasaulio visuomenė sužinos, kiek mes turime ir kiek neturime sąžinės bei tikėjimo laisvės.
Šiandien tikriausiai nelengva įsivaizduoti, kaip tai svarbu buvo anuomet. Kentėti priespaudą, žinant, kad pasaulis apie tai neturi mažiausio supratimo, buvo keliskart sunkiau, nei tuomet, kai pasidarė žinomas pasaulio žmonių bendruomenės solidarumas.
Kai 1972 m. pradėjo Lietuvoje eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, S. Kovaliovas padėjo jai pasiekti ne tik „Einamųjų įvykių kroniką“, bet ir nukeliauti į Vakarus. Anuomet tai buvo gana rizikingas užsiėmimas, bet taurūs žmonės rizikavo, gabendami tiesos žodį, rizikavo, norėdami patys gyventi pagal savo įsitikinimus ir padėti kitiems jaustis ne vergais, bet žmonėmis.
1974 m. atnešė sunkių išmėginimų. S. Kovaliovas buvo suimtas, tardomas ir nuteistas. Jis sumokėjo didelę kainą už draugystę su lietuviais ir kitais geros valios žmonėmis, kainą, be kurios neįmanoma pasiekti laisvės. Evangelijos žodžiais tariant, tokie žmonės, kaip S. Kovaliovas, yra „žemės druska“. Tiesa, druska yra sūri, bet labai reikalinga. Be tokios druskos visuomenei gresia išsigimimas ir laisvės praradimas.
Kiekvienai tautai reikia nuolat budėti savo laisvės sargyboje, nes ji gali būti sunaikinta nebūtinai kokios nors diktatūros, bet ir dabarties antikultūros, kuri kėsinasi ištrinti ribą tarp tiesos ir melo, tarp padorumo ir begėdystės, tarp sąžiningumo ir korupcijos, tarp šeimos ir jos imitacijos. Antikultūros, kuri daiktų, sekso ir antivertybių reklamos sraute kėsinasi palaidoti ne tik krikščioniškas vertybes, bet ir tai, kas kiekvienam padoriam žmogui yra brangu, kaip antai, gyvybė, pagarba moterims ir šeimai.
Anuomet baisėjomės geležine uždanga, kurią pastatė okupantas. Šiandien, atrodo, reikėtų ne mažiau baisėtis savo pačių susikuriamomis uždangomis, po kuriomis mums miegant gali būti palaidoti Sausio 13-osios laimėjimai ir Kovo 11-osios viltys.
Laisvės premijos suteikimo S. Kovaliovui proga aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo tauriu žmogumi. Dėkoju Dievui, kad jaunystėje teko jį sutikti ir mokytis ne tik iš Evangelijos, bet ir iš žmonių, kurie savo gyvenimu skelbė ir liudijo tiesos bei laisvės prioritetą.
S. Kovaliovo asmenyje mes pagerbiame visus tauriuosius Rusijos sūnus ir dukras – Andriejų Sacharovą, Tatjaną Velikanovą, Aleksandrą Lavutą ir daugelį kitų, anuomet kovojusių už pavergtų žmonių teises ir laisves ir sumokėjusių didelę laisvės kainą. Ant tokių žmonių laikosi pasaulis.
Arkivysk. S. Tamkevičius
