Atgimimo šauklys
Šiais metais sukanka 150 metų nuo prelato Jono Mačiulio–Maironio gimimo ir 80 metų nuo jo mirties. Apie šį iškilų kunigą, poetą ir Lietuvos atgimimo šauklį bus kalbama mokyklose, konferencijose, įvairiuose renginiuose, apie jį kalbėsime ir bažnyčiose. Apie Maironį negalima nekalbėti.
Maironio tėvai buvo religingi, lenkuojantys lietuviai. Jonukas – pamaldus ir kuklus vaikas. Vysk. M. Valančius suteikė jam Sutvirtinimo sakramentą. Ta proga užkalbino Jonuką: „Ar nenorėtum būti kunigu ar vyskupu?“ Jonukas atsakė norįs būti ir kunigu, ir vyskupu.
Gimnazijoje Jonas Mačiulis turėjo gerą draugą A. Vytartą, įstojusį į Kauno kunigų seminariją. Jonas norėjo sekti draugu, bet Šiluvos klebonas nepatarė tėvui leisti vaiką taip anksti stoti į seminariją. Baigęs gimnaziją 1883 m., J. Mačiulis išvyko į Kijevo universitetą, bet širdis traukė namo. Praėjus metams jis jau Kauno kunigų seminarijoje. Jos rektorius labai vertino išsilavinusį naująjį seminaristą. Seminarijoje J. Mačiulis daug skaitė apie Lietuvos praeitį ir rašė dar gimnazijoje pradėtą Lietuvos istoriją. Seminarijoje jo tautiškam susipratimui formuotis lemiamą įtaką padarė vysk. A. Baranauskas.
Baigęs seminariją, 1888 m. kun. J. Mačiulis išvažiavo į Petrapilio akademiją. Iki jo atvykimo joje viešai kalbėta lenkiškai, vokiškai, lotyniškai, bet ne lietuviškai. Kun. J. Mačiulis sulaužo nerašytą taisyklę ir vieno jubiliejaus proga prabilo lietuviškai. Taip jis tapo čia besimokančių lietuvių vadas. Su draugais diskutuoja, lietuviškai rašo Tilžėje ėjusiai Apžvalgai, bet visa tai daro slapta, kad neįkliūtų caro žandarams.
Baigęs akademiją kun. J. Mačiulis grįžo profesoriauti į Kauno kunigų seminariją. Ir čia sulaužo nusistovėjusią tvarką dėstyti lotyniškai ir dogminę teologiją dėsto lietuviškai. Klierikai jį myli ir daugelis pas jį eina išpažinties. Vienas klierikas taip apibūdino savo dėstytojus: „Cirtautą gerbėm, Davidavičiaus privengėm, kai kurių bijojom, o Mačiulį mylėjom lyg vyresnį brolį.“
1894 m. kun. J. Mačiulis pakviečiamas į Petrapilio akademiją prefekto pareigoms. Čia jis dėsto moralinę teologiją ir aktyviai reiškiasi kaip visuomenininkas ir lietuvybės gynėjas. Akademijoje parašo poemas Jaunoji Lietuva ir Raseinių Magdė.
1909 m. mirus Kauno kunigų seminarijos rektoriui kun. J. Davidavičiui, vysk. G. Cirtautas pakvietė kun. J. Mačiulį Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigoms. Jis mielai priėmė pakvietimą, nors reikėjo 2400 rublių metinę algą Akademijoje iškeisti į 630 rublių metinę algą seminarijoje. Net geri žmonės stebėjosi J. Mačiulio idealizmu. Metropolitas V. Kliučinskis Maironiui pasiūlė akademijos rektoriaus pareigas, bet vysk. G. Cirtauto raginamas atsisakė tokio pasiūlymo. Pradėjęs eiti pareigas, naujasis rektorius klierikams prabilo lietuviškai. Vieni kritikavo rektorių, kiti labai džiaugėsi.
Atsikėlęs į Kauną nusipirko namą, jame įkūrė katalikų knygyną, katalikių moterų draugiją ir kitas katalikiškas įstaigas. Tačiau netruko atsirasti skundų net Vatikane, kad Kunigų seminarijos rektorius apsistatė moterimis. Dėl šių skundų renkant kandidatą į vyskupus Maironis buvo aplenktas, o į jo vietą išrinktas kan. Juozapas Skvireckas.
Rektoriumi išbuvo iki mirties. Šventojo Tėvo atstovas Lietuvai A. Zecchini, remdamasis tendencingais šaltiniais, savo rašte Šventajam Sostui apibūdino Maironį kaip nesirūpinantį seminarija ir rašantį erotinius eilėraščius.
Maironis – ne tik tautos atgimimo dainius, sunkiu metu kvietęs Lietuvą keltis naujam gyvenimui. Jis buvo labai taurus bei dvasingas kunigas. Paprastas, nuosaikus, išlaikantis jausmų ir proto harmoniją. Stipri valia padėjo jam visada išlikti moralinėje aukštumoje. Jį žeisdavo apkalbos ir šmeižtai, bet daug ką sugebėdavo nukęsti. Buvo labai pagarbus su moterimis. Nepakęsdavo, jei kas bandydavo kalbėti apie jas nepagarbiai.
Savo pareigas Maironis atlikdavo labai uoliai. Kunigystė Maironiui nebuvo antraeilis dalykas. Jis ne tik tautos dainius, bet ir gilaus tikėjimo kunigas. Po Mišių visuomet melsdavosi, lankydavo Švč. Sakramentą, dažnai eidavo išpažinties ir su klierikais atlikdavo rekolekcijas. Maironis buvo nepajudinamų principų žmogus. Tikėjimas ir meilė Tėvynei buvo jo gyvenimo pagrindinė ašis. Jis iki mirties išlaikė idealizmą ir valingai bandė jį paversti gyvenimo tikrove.
Evoliucijos Maironio gyvenime beveik nepastebime: koks išėjo į gyvenimą, toks ir liko. Dėl to „pažangieji“ lietuviai jį laikė atsilikusiu. Nihilistiškai nusiteikusi Lietuvos šviesuomenės dalis bandė sudaryti apie Maironį neigiamą opiniją, net jo poemoje Jaunoji Lietuva nesurado nieko patriotiško.
1932 m. Vasario 16-ąją teatre oficialus kalbėtojas paminėjo daug šviesių lietuvių, vedusių tautą į laisvę, tik Maironio neminėjo, nors jis čia pat sėdėjo ir jo drama Kęstučio mirtis tuojau buvo vaidinama. Rašytojas A. Venclova kalbėjo, kad Maironis „paseno“.
Įdomu, kaip Maironį po penkiasdešimties metų įvertino A.Venclovos sūnus Tomas Venclova, 1982 m. rašęs: „Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas. Maironis buvo ne tik poetas, o ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau, gal daugiau, už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užsitikrina pilnavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma. Okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime.“
Apie Maironio asmenybę daug pasako jo testamentas: viską smulkiai paskirstė, o tai, kas svarbiausia, paliko kunigų seminarijai ir visuomeninėms organizacijoms.
Pabandykime šiais Maironio metais gerai įsižiūrėti į mūsų tautos budintoją ir šauklį. Kaip reikia panašių į Maironį kunigų, poetų, rašytojų, visuomenininkų mūsų dienų Lietuvai!
