Europos komunikacijos ir kultūros centras lapkričio 11–14 d. Varšuvoje organizavo seminarą apie finansų valdymą ir lėšų paiešką (Financial Management And Fundraising). Seminaras buvo skirtas Rytų ir Vidurio Europos bažnytinių institucijų – kurijų ir vienuolijų – vadovams, vyresniesiems bei ekonomams. Seminarą finansiškai parėmė JAV vyskupų konferencija.
Iš Lietuvos mokymuose dalyvavo Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas Jurevičius, Kauno seserų benediktinių vienuolyno priorė ses. Paulina Aleksandra Vanagaitė OSB ir vienuolyno ekonomė ses. Jokūba Gema Norkevičiūtė OSB. Tarp dalyvių buvo atstovų iš Ukrainos, Slovėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Albanijos bei Lenkijos.
Pranešime apie finansų valdymą ir žemiškųjų gėrių administravimą kun. prof. Tadeuszas Stanisławskis (Zieliona Gura (Zielona Góra) universitetas, Lenkija) kalbėjo apie įvairius Bažnyčios ir valstybės sugyvenimo būdus. Europos Sąjungoje nėra ir negali būti vieningo Bažnyčios ir valstybės santykių modelio, nes kiekvienas kraštas turi savo istorinį bei kultūrinį šios srities kontekstą. Pvz., Anglija bei Graikija turi valstybinę religiją, o kitos ES valstybės pabrėžia valstybės ir Bažnyčios sričių atskirumą, skirtingai suprantamą kiekvienoje valstybėje. Valstybė noriai finansuoja Bažnyčios įkurtų organizacijų socialinę bei kultūrinę veiklą, nes teikiamos paslaugos yra aukštos kokybės ir pigesnės, negu kitų organizacijų. Prelegentas patarė aiškiai atskirti bažnytinių juridinių asmenų ūkinę veiklą nuo jų religinės veiklos, nes tų sričių supainiojimas gali turėti liūdnų pasekmių. Buvo paminėti ir neigiami pavyzdžiai, kuomet nesėkmės ūkinėje veikloje skaudžiai atsiliepė Bažnyčios autoritetui.
Ekonomistas ir sociologas iš Vokietijos Willis Kawohlis pristatė savo patirtį dirbant Afrikoje ir Azijoje su ekonominio vystymo projektais, tarp kurių buvo ir Bažnyčios inicijuoti projektai. Kalbėdamas apie kapitalą prelegentas atskleidė įvairių kapitalo aspektų. Žmogiškąjį kapitalą sudaro žmonės, kurie tampa visa ko pagrindiniu veiksniu. Žmonės yra svarbesni už gamtos išteklius ir materialųjį turtą. Pranešime buvo atskleista ir etinio kapitalo svarba, nes veikdami žmonės vadovaujasi vertybėmis ir moralinėmis nuostatomis. Prelegentas daug dėmesio skyrė korupcijos reiškiniams aptarti ir pristatė organizacijos Transparency International veiklą, kurioje jis taip pat aktyviai dalyvauja. Europos Sąjunga dėl korupcijos kasmet praranda apie 900 mlrd. eurų, todėl ir Bažnyčia buvo raginama kurti kovos su korupcija strategiją.
Finansų ekspertas Marcinas Borekas pristatė konkrečius pinigų naudojimo Bažnyčioje pavyzdžius. Pinigais išreiškiame savo požiūrį į vertybes, nes parodome, kokie dalykai mums yra brangūs ir todėl remtini. Negalime pradėti projekto, kurio įgyvendinimo finansavimas nebūtų garantuotas. Bažnyčios istorijoje randame pavyzdžių, kuomet šventieji pradėdavo didžiulius darbus neturėdami tam jokių lėšų, ir jiems pavykdavo! „O ar esame šventieji?“ – retoriškai klausė finansų ekspertas.
Pagrindinė seminaro pranešėja ir diskusijų organizatorė buvo Maria Olszewska, viena žymiausių lėšų rinkimo (fundraising) specialisčių Lenkijoje. „Ieškoti lėšų – tai ne pinigų ieškoti, bet pirmiausia ieškoti santykių su žmonėmis ir pirmiausia matyti žmones“, – kalbėjo pranešėja. Ji pristatė ir trumpai aptarė net dvidešimt penkis lėšų paieškų ir rinkimų būdus. Tuomet į grupeles pasidaliję klausytojai kalbėjo apie konkrečius projektus ir svarstė, koks lėšų rinkimo metodas geriausiai tam tiktų. Didžiausias pavojus – matyti tik pinigus, bet nematyti žmonių. Evangelija mini, jog Jėzų ir apaštalus lydėjo moterys, kurios pasitarnaudavo savo turtu (plg. Lk 8,3). Jėzus nerinko pinigų, bet skelbė Dievo karalystę, o lėšos atsirasdavo įtikėjusiųjų dėka. Prioritetas gan aiškus. Jei pinigus priskiriame pasaulietinei (profanum), o Bažnyčią – sakraliai (sacrum) sričiai, tai pinigai gali puikiausiai pasitarnauti sacrum sričiai. Svarbu, kad jie tarnautų, o ne jiems būtų tarnaujama. Juk renkame pinigus tiems tikslams, kurie atitinka Bažnyčios tikslus bei krikščioniškąsias vertybes. Aukotojai, geradariai ir rėmėjai yra svarbūs visame procese: pradžioje, kai prašoma lėšų konkrečiam projektui, projekto įgyvendinimo metu – kai davėjai informuojami apie jo vykdymą, ir pabaigoje, kuomet padėkojama aukotojams ir rėmėjams. Tinkamai įgyvendintas projektas nuolat bendraujant su aukotojais atveria kelią kitiems projektams įgyvendinti. Geri santykiai „gamina“ pinigus, kurie „nuveikia“ didžių darbų.
Bažnyčios galimus investicinius projektus ir jų finansavimą pristatė katalikiško Pax-Bank Užsienio klientų aptarnavimo skyriaus vadovas Andreasʼas Machnikas (Kelnas, Vokietija). 1917 metais katalikų dvasininkų įkurtas bankas, priešingai nei pasaulietiniai bankai, investuoja tik į krikščioniškai etikai neprieštaraujančius dalykus. Kaip silpniausią vietą Bažnyčios finansų valdyme bankininkas nurodė per didelį pasitikėjimą žmonėmis. Su finansais dirbantys Bažnyčios žmonės privalo būti kontroliuojami, nes tai nėra nepasitikėjimo darbuotojais ženklas, bet darbuotojų išlaisvinimas nuo galimų klaidų. Dėl netvarkingo finansų tvarkymo įvykę skandalai labai kenkia Bažnyčios misijai, tačiau jų galima būtų išvengti įvedus reikiamą finansinę kontrolę. Kontrolės negalima suprasti kaip nepasitikėjimo asmeniu, bet tai yra priemonė asmeniui nuo galimų kaltinimų apsaugoti. Kuo daugiau kontrolės, tuo laisviau ir ramiau jaučiasi su finansais dirbantys asmenys. Taip turėtų būti ir bažnytinėse struktūrose: pasitikėti galima tik Dievu, o visa kita reikia kontroliuoti. Finansinės klaidos Bažnyčioje nevyksta piktybiškai, bet dėl to, kad su finansais susiduriantys darbuotojai neturi tam pakankamo pasiruošimo ir žinių. Prelegentas citavo popiežių Pranciškų, jog Dievas nori vargingos Bažnyčios, bet Viešpats nei vienos parapijos nepriveda prie bankroto.
Seminaro apie finansus dalyviams buvo organizuota ekskursija Lenkijos valstybinio banko Pinigų muziejuje, kuriame jie susipažino su pinigų atsiradimo ir raidos istorija, apžiūrėjo turtingą ekspoziciją, įvairių laikmečių pinigų pavyzdžius. Pinigai iš Abiejų Tautų Respublikos buvo papuošti ir lietuviška hieraldika. Muziejaus darbuotojai parodė saugiausią Lenkijos valstybės vietą – didžiulį rūsį septynių metrų storio gelžbetonio sienomis, apsaugotą net nuo branduolinio sprogimo. Tai viena iš daugelio saugyklų, kurioje saugomos valstybės valiutos vertę garantuojančios aukso atsargos. Dalyviai galėjo ne tik pamatyti daug aukso luitų, bet ir prisiliesti bei pakilnoti aukso „plytą“. Muziejuje perteikta informacija rodo, kiek daug dėmesio valstybė skiria finansų sektoriui, nes nuo jo priklauso kiekvieno piliečio gerovė.
Seminaro dalyviai dėkojo JAV vyskupų konferencijai už galimybę tobulėti savo bažnytinėse tarnystėse, o Europos komunikacijos ir kultūros centro direktorius kun. Wojciechas Mikulskis SJ pakvietė dalyvauti kituose JAV vyskupų konferencijos remiamuose seminaruose bei mokymuose.
Vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS informacija
