Vasario 2 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo švenčiama Viešpaties Paaukojimo šventykloje iškilmė. Šią dieną dėkoti Dievui už malonę ir pašaukimą gyventi pašvęstąjį gyvenimą į iškilmingas šv. Mišias susirinko gausus būrys arkivyskupijoje veikiančių pašvęstojo gyvenimo institutų narių. Gerokai per šimtą seserų ir brolių vienuolių drauge su speigo mieste nepabūgusiais tikinčiaisiais šventė Eucharistiją, ėjo procesiją su žvakėmis. Jungtinis seserų choras giedojo pamaldose, o vėliau, joms pasibaigus, arkikatedros skliautais kilo pašvęstųjų giesmė Dievo Motinai – iškilmingasis Akatistas.
Liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pavadino šią dieną ypač brangia ir pakvietė Eucharistijoje melstis už pašvęstuosius ir naujus pašaukimus į vienuolinį gyvenimą. Šv. Mišias koncelebravo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas ir kunigai – penkių vyrų kongregacijų vienuoliai – jėzuitai, saleziečiai, kapucinai, marijonai ir pranciškonai.
Homiliją sakęs arkivyskupas S. Tamkevičius iškėlė palaimintojo Jurgio Matulaičio pavyzdį, primindamas, jog palaimintasis nesiekė bažnytinės karjeros, tik norėjo visą gyvenimą iki galo paaukoti Dievo tarnystei.
„Grynai žmogiškai žvelgiant, Dievas jaunajam Matulaičiui davė mažiau, nei kitiems. Buvo našlaitis, nepatiriantis brolių meilės, nuo vaikystės kamuojamas sunkios ligos – kas sunkiau galėjo būti vaiko gyvenime? Tačiau per šiuos išbandymus, kaip sako evangelistas Lukas evangelijoje, „Dievo malonė buvo su juo“. Kai sunku, dažnai nepastebime, kad Dievo malonė tuomet būna arčiausiai mūsų“, – kalbėjo ganytojas.
Homilijoje atkreiptas dėmesys, jog vėliau J. Matulaitis pasirinko ne kurią nors garsią vienuoliją, bet tą, kuri buvo bebaigianti sunykti, nes caro valdžia nebeleido priimti naujų narių. Tai buvo marijonų kongregacija – ją, pagelbėdamas paskutiniam jos vyresniajam, J. Matulaitis atgaivino bei atnaujino. Ir vyskupo tarnystė okupuotame Vilniuje, pasak ganytojo, J. Matulaičiui buvo didelių išbandymų metas ir tapo tikru prieštaravimų ženklu, apie kurį kalba Evangelija. Homilijoje paminėtas ir šv. Jonas Bosko, įkūręs saleziečių kongregaciją ir daug dėmesio skyręs jaunimo ugdymui.
„Ne vienų mūsų brolių ir seserų praeityje jau nuveikta daug darbų. Ne vienai seseriai teko patirti skaudžių persekiojimų. O jaunosios seserys, įsitraukusios į šiandieninės Bažnyčios veiklą, siekia būti šviesa šių laikų žmonėms“, – sakė arkivyskupas, pakviesdamas ypač melstis už jaunimą, kad jis pažintų savo pašaukimą ir atsilieptų, kai Dievas kviečia atlikti neeilinę užduotį – būti jo liudytojais šiandien.
Atnašų procesijoje arkivyskupijos seserys nešė žvakes, kurios buvo dovanojamos Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijai, kad ji saugotų ir brangintų savo steigėjo palaimintojo J. Matulaičio dvasinį palikimą. Seserys taip pat nešė korteles su įrašytomis kunigų pavardėmis – taip jos Dievui aukojo savo įsipareigojimą visus metus melstis už kurį nors arkivyskupijos kunigą.
Po pamaldų seserys ir broliai vienuoliai dalyvavo agapėje arkivyskupijos kurijoje.
