Palaimintasis arkivyskupas
Homilija skirta palaimintojo Jurgio Matulaičio liturginiam paminėjimui sausio 27 d.
Prieš 85 metus Lietuva išgyveno skaudžią netektį, kai netikėtai mirė arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Prieš 25 metus popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju. Tais metais Lietuva šventė savo Krikšto 600 metų Jubiliejų.
Arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimas palaimintuoju buvo Šventojo Tėvo dovana lietuviams Lietuvos Krikšto jubiliejaus proga ir drauge priminimas, kad per Krikštą visi esame pašaukti į šventumą – gyvenimą Evangelijos šviesoje.
Palaimintojo arkiv. J. Matulaičio gyvenimo kelias nuo piemenuko ir darbininko iki vyskupo ir Šventojo Sosto pasiuntinio vertas išskirtinio mūsų dėmesio, nes jis akivaizdžiai parodo, kiek daug Dievas gali nuveikti žmoguje, kuris pasinaudoja per Krikštą gauta malone.
Evangelijoje rašoma: „Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus ir vietoves <...> Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: Jums čia pat Dievo karalystė!“ (Lk 10, 1.9). Palaimintasis arkivyskupas atsiliepė į Dievo pakvietimą būti jo pasiuntiniu ir skelbti artėjančią Dievo karalystę. Kartais gali ateiti mintis: nejaugi sunku apsispręsti būti Kristaus pasiuntiniu? Jeigu būtų lengva ir labai naudinga, apsisprendžiančiųjų rinktis dvasinį pašaukimą būtų daugybė. Kristus neatsitiktinai kalbėjo: „Aš siunčiu jus tarsi avinėlius tarp vilkų.“ Ne tik Kristus tapo prieštaravimo ženklu daugumai, juo dažnai tampa ir jo siunčiami žmonės.
Paskirtas Vilniaus ganytoju J. Matulaitis sutiko daug žmonių, kurie jo nekentė, prieš jį kalbėjo ir darė viską, kad būtų pašalintas iš Vilniaus vyskupo sosto. Į šį, Evangelijos žodžiais tariant, vilkų būrį buvo įsitraukę ne tik politikai, siekę Vilnių atskirti nuo Lietuvos, bet net kai kurie politikos nuo savo kunigiškos tarnystės neskyrę kunigai. Susidarius visiškai nepakenčiamoms sąlygoms atlikti pareigų, Šventasis Tėvas atleido vyskupą J. Matulaitį iš Vilniaus ganytojo pareigų ir paskyrė savo vizitatoriumi Lietuvoje.
Palaimintajam atvykus į Kauną, ir čia netrūko jam prieštaraujančiųjų ir kaltintojų. Jie kaltino, kad vyskupas Jurgis paliko Vilnių, ir įtarinėjo, jog tikriausiai atvažiavęs į Kauną tapti šios vyskupijos ganytoju. Kaune palaimintasis pamatė tokią sunkią valstybės ir Bažnyčios padėtį, kad net pravirko. Chaosas tvyrojo ne tik politikų galvose – jo netrūko ir dvasininkijoje. Arkivyskupas kentėjo ir dirbo. Jo pastangomis buvo atkurti Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu, sukurtas Lietuvos bažnytinės provincijos su penkiomis vyskupijomis planas ir paskirti nauji vyskupai. Pamažu bažnytinis gyvenimas įgavo kryptį ir pradėjo nešti vaisius.
Kame glūdėjo palaimintojo darbų sėkmė? Jis buvo gilaus tikėjimo vyras ir į viską žvelgė tikėjimo akimis. Bažnyčia pal. J. Matulaičiui buvo ne tik didelė ir svarbi institucija, bet ir Kristaus kūrinys, gavęs uždavinį vesti žmones artyn prie Dievo. Šią Bažnyčią palaimintasis labai mylėjo ir sielojosi dėl jos dabarties ir ateities.
Pats palaimintasis arkivyskupas buvo giliai persiėmęs Evangelijos dvasia. Neatsitiktina buvo pasirinkęs vienuolinį gyvenimą ir padaręs neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus. Šie įžadai buvo palaimintojo gyvenimo kelias. Šiame kelyje arkivyskupas Jurgis sutiko ne tik širdžiai mielų dalykų, bet dar daugiau tokių, kurie žeidė jį kaip žmogų ir dvasininką. Jis aplink save matė daug blogio, panašiai, kaip jo matome ir mes. Šio blogio akivaizdoje neliko pasyvus, nors tokia pagunda daugeliui būna priimtina – rūpintis savo asmeniniu gyvenimu, o koks bus Lietuvos ar Bažnyčios likimas – mažiausiai mąstyti. Palaimintasis aiškiai stovėjo gėrio pusėje ir siekė, kad laimėtų Kristus.
Kovojant su blogiu, visuomet galima rinktis dvejopą taktiką. Kovoti su neapykanta ir bandyti jėga pašalinti iš kelio prieštaraujančius. Taip kovojo visų laikų komunistai ir jiems prijaučiantieji. Pal. J. Matulaitis aiškiai pasirinko Evangelijos kelią – blogį nugalėti gerumu (plg. Rom 12) ir neatsitiktinai šiuos apaštalo Pauliaus žodžius įsirašė į savo vyskupiškąjį herbą. Blogį nugalėti gerumu – tai nelaiduoja greitos pergalės, bet ją užtikrina, nes tuomet veikia ir Dievo malonė. Tai paties Kristaus veikimo taktika. Kristus atėjo tarp mūsų, kad nugalėtų nuodėmę ir Evangelijoje minimą pasaulio kunigaikštį, piktąją dvasią, gundančią žmones piktam. Jis taip pat pasirinko neatsakyti į blogį blogiu, bet jį nugalėti meile ir gerumu.
Turėtume kiekvienas paklausti savęs: kaip elgiamės blogio akivaizdoje? Ar leidžiamės jo užvaldomi ir renkamės neapykantos kelią, ar aiškiai liekame Kristaus pusėje? Likti su Kristumi reikia asmeninio apsisprendimo ir drąsos, bet nemažiau – ir malonės.
Pal. J. Matulaičio metų proga reikėtų mums ne vien per jo šventes pamąstyti, kaip jis gyveno ir veikė, bet dažnai paklausti savęs, kieno pusėje esame ir kokiais ginklais kovojame. Palaimintasis Jurgis kviečia mus su viltimi žvelgti į ateitį ir būti pasiryžusiems dalytis su mus supančiais gerais ir ne tiek gerais žmonėmis meile bei gerumu. Palaimintasis kviečia priimti Bažnyčią kaip motiną, kaip Kristaus kūrinį, kaip mums atveriančią Dievo malonės šaltinius, kurie užtikrina Viešpaties pagalbą ir tuomet, kai žmogiškai žvelgiant atrodo grėstų neišvengiamas pralaimėjimas.
Arkivysk. S. Tamkevičius
