Algirdo Jurevičiaus homilija Vasario 16-osios sekmadienį
Dievo vaikų laisvė
Dievo žodis iš Siracido knygos mums primena apie pasirinkimo galimybę: „Jis padėjo prieš tave ugnį ir vandenį; tiesk ranką į tą, kurį tu pasirenki. Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 16–17). Viešpats ne tik pripažįsta, bet ir gerbia žmogaus teisę pasirinkti net ir tada, kai šis pasirinkimas nukreipiamas prieš patį Dievą. Lygiai taip pat yra pripažįstama ir tautų apsisprendimo teisė tvarkyti savo gyvenimą savarankiškai. Tik svarbu, kad mes atsakingai ta teise pasinaudotume.
Šiandien prisimename 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, kurį paskelbė nepaprastai drąsių ir ryžtingų žmonių būrelis. Jie pasirašė Nepriklausomybės Aktą, nes jautė visos tautos pulsą. Kad tai buvo lyg stebuklas, liudija Nepriklausomybės Akto signataro vyskupo Justino Staugaičio atsiminimai. 1916 metais jis klebonavo Pakuonyje. Grįžtantį iš ligonio kleboną sustabdo ūkininkas ir klausia: „Kada, tėveli, tas ruselis sugrįžtų?“ Pusamžiam ūkininkui kunigas paaiškino, kad „ruselis“ jau nesugrįš, o paklaustas, ar jau „tie vokiečiai pasiliks“, bandė tikinti, kad ir jų Lietuvoje neliks. „Tai kas mums valdys?“ – nustebo kaimietis. Klebonas atsakė: „Patys valdysimės.“ Toliau vysk. Staugaitis rašo: „Stengiausi jam išaiškinti, kaip mes tą valdžią sudarysime. Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau, buvo matyti: jo politinis idealas – kad grįžtų rusai. Tai buvo mūsų kaimiečio psichologija. Mes, inteligentai, žinoma, manėme kitaip...“
Šiame pokalbyje vaizdžiai atsiskleidžia, kaip kūrėsi Lietuva, kaip keitėsi žmonių mąstymas, kaip vergas tapo laisvės šaukliu. O tas pilnas entuziazmo klebono paaiškinimas tuometiniam kaimiečiui – „Mes patys valdysimės“ – greitai tapo realybe. Tuomet tai skambėjo kaip politinis tvirtinimas, tačiau įdomu, jog krikščioniškoje askezėje mes taip pat turime tą patį dėsnį – turime patys valdytis, susivaldyti ar susilaikyti nuo įvairių netvarkingumų, kad gyventume visiškoje laisvėje. Savęs nevaldantis žmogus greitai įpuola į gyvenimą žalojančias priklausomybes.
Šiandien girdėjome ilgoką Evangelijos ištrauką apie tai, kas nori mus užvaldyti ir pavergti mūsų širdį. O kas naikina laisvę? Evangelija (Mt 5, 7–37) mini neapykantą, neteisumą, gyvybės negerbimą, įžeidinėjimą ir patyčias, neskaistumą, šeimų skyrybas... Viešpats Jėzus ne tik įspėja, bet nurodo ir laisvės kelią visu savo gyvenimu ir veikimu. Apaštalas Paulius sakė: „ Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17).
Tais sunkiais sovietmečio laikais neužgeso laisvės troškimas. Štai Dievo tarnaitė mokytoja Adelė Dirsytė, atsidūrusi tremtyje – moterų lageryje, matė, kaip sunkiai jos pakelia atskyrimą nuo šeimos ir Tėvynės ilgesį. Būdama mokytoja, ji kartą į sunkų darbą einančioms moterims davė tokią užduotį: „Pasvarstykit, kas svarbiau: laisvė ar laisvės troškimas?“ Lagerio moterys išėjo į darbus. Tąsydamos rastus, nešiodamos akmenis ir lygindamos žvyrą jos apie tai mąstė. Vakare įvyko pasidalijimas: buvo vienbalsiai nuspręsta, kad už laisvę brangesnis yra laisvės troškimas. Tremtiniai neturėjo laisvės, bet jie širdyje puoselėjo laisvės troškimą, kuris juos palaikė ir neleido nusivilti.
O kas mumyse palaiko autentiškos laisvės troškimą? Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Šv. Jono Pauliaus II metais, nes minime šio švento popiežiaus gimimo šimtmetį. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, popiežius Jonas Paulius II savo veikla nepaprastai daug prisidėjo prie komunizmo žlugimo. 1979 metais, kai sovietų sistema atrodė labai stipri, popiežius Jonas Paulius II apsilankė savo tėvynėje Lenkijoje. Per šį vizitą popiežius neragino sukilti prieš valdžią, nekvietė į politinę kovą, bet kalbėjo apie pamatinius žmogiškosios egzistencijos dalykus: apie žmogaus orumą, apie bendravimą su Dievu, kuris išlaisvina. Popiežius kalbėjo apie vidinę laisvę ir kitus giliai krikščioniškus dalykus. Kas po to atsitiko? Klausytojai ėmė kitaip mąstyti, atrasdami savo pašaukimą ir orumą. Iš to gimė „Solidarumo“ judėjimas, kuris ėmė klibinti ir politinės sistemos pagrindus.
Panašų procesą mes pastebėjome ir Lietuvoje. 1987 metais joje buvo uždrausta iškilmingai minėti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, bet popiežius Jonas Paulius II Vatikane surengė didžiulę šventę, palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį, atkreipė pasaulio dėmesį į tikinčiųjų persekiojimus sovietinėje Lietuvoje ir kvietė pasaulį melstis už mūsų šalį. Po įvykių Vatikane Lietuvoje gimė Sąjūdis, sugrąžinęs tautai spindesį Vasario 16-osios idėjos apie laisvos, doros ir garbingos Lietuvos ateitį.
Nors šiandien ir susiduriame su įvairiais iššūkiais, tačiau pagrindinis klausimas išlieka tas pats. Turime patys valdytis. Negalime svarstyti ir galvoti kaip tas kaimietis: „gal ruselis, o gal vokietukas mus valdys...“ Turime patys valdytis. Nieko nėra liūdniau už vergą, bučiuojantį savo grandines, už žmogų, pasiliekantį blogų įpročių nelaisvėje. Tas, kuris nėra savęs paties šeimininkas, nėra laisvas.
Tad šią iškilmingą ir jaudinančią dieną dėkokime mus išlaisvinančiam Dievui už Tėvynės laisvę ir melskime malonės, kad kuo daugiau mūsų tėvynainių gyventų Dievo vaikų laisvėje.
