Kovo 11-ąją, jau trisdešimtąją mūsų Tėvynėje, kauniečiai prieš vidudienį susirinko į iškilmingas šv. Mišias arkikatedroje bazilikoje. Čia šventės proga visus pasveikino arkivyskupijos ganytojai, dėkota Dievui už atkurtąją Nepriklausomybę, kad Jis veda mus laisvės keliu.
Arkikatedroje tarp susirinkusiųjų buvo jaunų žmonių, visuomeninių organizacijų atstovų – dalyvavę pamaldose su savo vėliavomis, visi vėliau išsirikiavo į gausią eiseną, kuri nuo arkikatedros pajudėjo į Karo istorijos muziejaus sodelį.
Iškilmingoms šv. Mišioms arkikatedroje vadovavo apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius bei kiti kunigai. Evangeliją skelbė diakonas Darius Chmieliauskas.
Šventinė dovana buvo arkikatedroje Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ atliktos pakiliosios „Vilties mišios“, kurias parašė šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kompozitorė Zita Bružaitė.
Homiliją pasakęs kardinolas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį, koks drąsus ir reikalingas buvo mūsų pirmasis laisvės žingsnis – Kovo 11-osios Akto paskelbimas. Ši data, kaip ir Vasario 16-oji, mums yra labai brangi. Mūsų laisvės kelio pradžią ganytojas palygino su izraelitų išėjimu iš Egipto. Mozei reikėjo ilgai derėtis su faraonu, kad šis išleistų izraelitus į dykumą, taip ir mums reikėjo pastangų išreiškiant savo valią palikti Sovietų Sąjungą ir trokštant tik vieno – būti laisviems ir nepriklausomiems. Mus ir grasino, reikėjo išgyventi blokados sąlygomis, kai trūko pačių būtiniausių dalykų.
Homilijoje raginta pamąstyti, kodėl dar nesijaučiame visai laisvi ir laimingi savo Tėvynėje. Keliaujant į laisvę nesilaikoma ištikimybės Dievui, garbinami stabai: pinigų ir sekso kultas, alkoholis ir narkotikai, daug susipriešinimo, vieni kitų niekinimo.
„Einant į laisvę reikia, kad priekyje eitų Dievas ir rodytų kelią. Visos nesėkmės laisvės kelyje atsitinka todėl, kad žmonės vis bando susikurti savas „konstitucijas“, nes Dekalogo rodomas kelias jiems rodosi per sunkus ir pasenęs. Noras išsivaduoti iš Dekalogo – tai noras eiti į laisvę be Dievo“, – sakė kardinolas, paragindamas šią dieną padėkoti Dievui ir drauge atsiprašyti už visus žingsnius, kai užmiršdavome Dievo žodį ir ėjome savo susikurtais keliais, kai ne kartą vadovavomės ne meilės įstatymu, bet egoizmu ir mylėjome tik save pačius.
Savo homiliją kardinolas užbaigė invokacija Viešpačiui, kad Jo žodis šviestų Lietuvai kaip anuomet ugnies stulpas izraelitams.
Visuotiniais maldavimais šią dieną buvo užtarti visi tautiečiai; melstasi ir už klystančius, kad išnyktų girtavimas, šeimų skyrybos, negimusios gyvybės žudymas. Dievo globos prašyta Lietuvos jaunimui, kad rinktųsi rimtą ir kuklų gyvenimą.
Pasaulį kaustant baimei dėl klastingos ligos, prašyta Viešpatį sveikatos sergantiems, ištvermės medikams, o mokslininkams – įžvalgumo ją įveikiant.
„Dievas yra mūsų Kūrėjas. Ir mes turime kūrimo dovaną – bendradarbiaudami su Viešpačiui kurkime gražesnę ateitį savo Tėvynėje ir pasaulyje“, – sakė vyskupas Algirdas Jurevičius liturgijos pabaigoje, prieš suteikiant ganytojiškąjį palaiminimą.
Pamaldos užbaigtos visų sugiedotu valstybės himnu.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
