Vyskupas Algirdas Jurevičius. Testamentiniai šv. Jono Pauliaus II žodžiai Lietuvos inteligentijai
Paskelbta: 2020-05-16 13:11:54

Algirdo Kazlos nuotraukoje – miuziklas „Karolis. Pašaukei mane“ Santakoje, Popiežiaus kalnelyje, 2013

Šv. Jono Pauliaus II gimimo šimtmečio minėjimas karantino sąlygomis pasaulyje vyksta kukliai. O gal ir gerai, kad masinių renginių pakilumas neužgožia svarbiausių dalykų.

Šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu Lietuvos padangėje įvyko daug svarbių politinių, visuomeninių bei religinių pokyčių. Bene vienas iš šilčiausių prisiminimų – popiežiaus apsilankymas Lietuvoje 1993 metais. Vizito metu vyko daug popiežiaus susitikimų su gausiomis žmonių miniomis, tačiau pažvelkime į popiežiaus išsakytus žodžius Lietuvos inteligentijai 1993 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje >>. Be abejo, popiežiaus kalba inteligentams buvo nepaprastai atsakingas žingsnis. Juk per visą sovietmetį inteligentija buvo įvairiai slopinama ir alinama, jai buvo brukama pseudomokslinė pasaulėžiūra, o drąsesni intelektualiniai ieškojimai tapdavo ideologiškai įtartini.

Kreipimosi pradžioje popiežius įvertino svarbų Alma Mater Vilnensis vaidmenį Lietuvos mokslui ir kultūrai, priminė universiteto įsteigimą, kurio pradžiai akstiną davė Bažnyčia, siųsdama į Lietuvą mokslui pasišventusių Jėzaus Draugijos narių. Tiesa, buvo laikas, kai tarp universiteto sienų skambėjo kitokio turinio paskaitos ir pranešimai, nukreipti į ateistinį jaunuomenės auklėjimą. Nors pats ateizmas – gan miglotas reiškinys (jei nėra Dievo – kam tada prieš jį kovoti? Jei yra – tada nėra prasmės kovoti), tačiau jis buvo susukęs daug kam galvą ir ėmė kenkti žmogui: „Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą“ (Jonas Paulius II, Kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, nr. 2).

Nenuostabu, kad popiežius, pats dažnai apibūdinamas kaip personalistas, paminėjo šį faktą, nepamiršdamas įvardyti ir kitų, prieš žmogaus orumą nukreiptų reiškinių, pavyzdžiui, materializmo, konfliktinio požiūrio į visuomenę, „mesijinio“ vienos partijos vaidmens ir kt.

Kodėl popiežius mini tai, ko mes patys veikiau neminėtume, nes esame pratę gėrėtis šlovinga Lietuvos praeitimi ir jos didvyrių žygdarbiais? Juk kalbėdami apie sovietmetį, dažnai su pasigėrėjimu pasakojame apie persekiojimus ir tuos, kurie mus skriaudė. Net patys nepastebime, kad esame linkę nutylėti tai, kokią įtaką mūsų mąstymui ir mentalitetui padarė sisteminis „smegenų plovimas“ komunistinės ideologijos kubile. Švelniai prieidamas prie šios mūsų silpnybės, popiežius priminė, kad „istorinė atmintis negali būti ištrinta“ (ten pat); ji turi būti aiškiai įvardyta ir apdorota, kad taptų nauju potencialu ateičiai. Padrąsinimui Jonas Paulius II priminė, kad buvo ir kitų ideologijų, pamynusių žmogaus garbę ir orumą, todėl marksistai šia negatyvia prasme tikrai nėra originalūs.

Ištrūkę iš totalitarizmo tvenkinio pasinėrėme į demokratijos okeaną, kuriame tariamai nėra nei ribų, nei sienų, o aplinkui tyvuliuoja neišmatuojami laisvės vandenys... Atrodė, kad atgauta laisvė išvadavo mus iš bet kokių apribojimų ir įstatymų, tačiau pastebėjome, kad mūsų gyvenimas ėmė vystytis „žirklių“ principu: vieni staigiai turtėja, o kiti laipsniškai grimzta į skurdą. Neteisingas galimybių ir gėrybių paskirstymas sukuria socialinę diskriminaciją, kurią paminėjo ir popiežius, dar pridurdamas, jog taip atsitinka tada, kai „laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe“ (ten pat, nr. 3). Demokratija iš tiesų yra puiki valstybės valdymo forma, tačiau ji tik tada gerai veikia, kai visuomenė yra morali. Be vertybių ji išsigimsta ir mažumų apsaugos labui aukoja daugumos nuomonę.

Galėtume stabtelėti ir pafantazuoti, kas gi atsitiktų, jei demokratinės visuomenės dauguma nuspręstų panaikinti kurį nors Dievo įsakymą (pvz., nesvetimauk) ar kurią nors moralinę vertybę, argumentuodama, kad to ir taip mažai kas laikosi? Tokiu keliu pasukusi „demokratija“ tikrai taptų bestuburiu ir įvairiausių mažumų konvulsijų tampomu monstru. Vertybių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę, todėl jokia „dauguma“ negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių.

Šventasis popiežius kalbėjo apie imanentiškos kultūros pagimdytą ligotą demokratiją. Kultūros imanentiškumas reiškiasi kurtumu bei aklumu transcendencijai ir atvirumo paneigimu. Apie tai rašė jau šv. Augustinas „Dievo valstybėje“, Kaino ir Abelio figūromis parodydamas civitas terrena ir civitas Dei prieštarą, t. y. prieštarą tarp tikėjimo ir netikėjimo; žemiškoji valstybė virsta uždara sistema, nepripažįstančia jokių aukštesnių siekių ir pavydulingai žiūrinti į tuos, kurių laimės idealas skiriasi nuo jos narių siekių (plg. Šv. Augustinas, De civitate Dei 15, 4, 18). Kultūra privalo būti atvira naujai kūrybai, besiveržiančiai transcendencijos link, kitaip ji vartaliosis „savo sultyse“ ir neugdys sveikos demokratijos trokštančio žmogaus.

Pradėjęs kalbą apie žmogų ir visuomenės modelį, popiežius atsisuka į mokslą, kurio užduotis – pralaužti uždarumą ir įsiveržti į transcendenciją tiek, kiek leidžia kiekvieno mokslo metodas ir galimybės. Juk tyrinėjimuose kiekvienas mokslas jaučia savo ribas, nes yra klausimų, į kuriuos mokslas neranda atsakymų. Čia popiežius kreipiasi labai aiškiai: „Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties“ (Kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, nr. 5). Juk kiekvienas mąstantis žmogus privalo žinoti, kad jis pats nėra tiesa, nes tiesos matas yra kitas, esantis už žmogaus suvokimo ribų. Tai įmanoma pasiekti moksle vadovaujantis ne vien pragmatiškumą išreiškiančiais skaičiais, bet ir įtraukiant žmoniškumą. Popiežius tai vadina „mąstyti“ širdimi. Taip mąstymas sukuria proto veiklai dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu (plg. ten pat).

Komunistinė ideologija smukdė tikrojo mokslo autoritetą, nes humanitariniai ir netgi empiriniai mokslai buvo pajungti skelbti pražūtingai ideologijai. Perfrazuodami apaštalą Paulių, galėtume tarti, jog mokslas buvo pajungtas tuščioms pastangoms, – ne savo noru, bet pavergėjo valia (plg. Rom 8, 20).

Atgimimo metu – epochinę pasaulio istorijos lūžio akimirką – vyko soteriologinė drama, išlaisvinusi intelektualią mintį iš ideologijos gniaužtų. Popiežius priminė, kad tokiu momentu lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo, nes kitaip, įsigalėjus populizmui, skepticizmui ir pavojingam pragmatizmui, laisvės vaisiai bus kartūs (plg. ten pat, nr. 6). Atgimimo istorinis lūžis atvertė naują Lietuvos gyvenimo puslapį, kurį dar reikia pripildyti turinio.

Kai Bažnyčia kalbasi su mokslo ir kultūros pasaulio žmonėmis, vis primenamas esą neišspręstas ginčas tarp tikėjimo ir mokslo, kuris nuo Apšvietos laikų buvo akivaizdus, o sovietmečiu dirbtinai eskaluojamas. Tikėjimas nesiekia nukonkuruoti mokslo arba jo užgožti, nes „tikrasis tikėjimas protą pripažįsta ir jį vertina, jį ugdo ir skatina“ (ten pat). Tad visai nenuostabu, kad daug garsių mokslininkų yra giliai tikintys. Jau vien tai, kad popiežius galėjo kalbėti universiteto širdyje – Šv. Jonų bažnyčioje, liudija, kad siekiama tikėjimo ir mokslo, Bažnyčios ir kultūros dialogo.

Puikiai pažindamas mokslo, kultūros ir meno pasaulį, šv. Jonas Paulius II troško, kad būtent inteligentija taptų gyvybės kultūros nešėja ir puoselėtoja nerimo ir sumaišties pilnoje visuomenėje. Nuo pat savo pradžios krikščioniškasis tikėjimas priėmė tos kultūros pavidalą, kuriame buvo apreikštas, o skelbiamas toliau kitose kultūrose – įsikultūrino. Evangelijos įsikultūrinimo procesas neribojamas jos skelbimo konkrečios kultūros elementų kalba. Pati krikščionybė tampa kultūros įkvėpėja ir palaikytoja. Reikėtų sukurti klimatą, kuriame būtų daug erdvės tikėjimo pokalbiui su kultūra. Visuomenė pavargusi nuo įkyriai brukamos vienadienės kultūros ir trokšta gilesnio kultūros sąryšio su esminiais dalykais.

Ypač akivaizdus bei prasmingas Bažnyčios ir kultūros dialogas vyko Jono Pauliaus II laidotuvių (2005 m. balandį) dienomis. Lietuvos televizija ir radijas sutelkė visą savo dėmesį į gilių, prasmingų bei jautrių laidų kūrimą, tai dažnai vyko improvizuotai netgi tiesioginiame eteryje ir buvo išties sėkminga! Buvo žmonių, kurie per visą savo gyvenimą negavo tiek objektyvios informacijos apie krikščionybę ir Bažnyčios gyvenimą, kaip per tą savaitę, nors kasdien žiūri televiziją... Argi tai nėra gilaus Jonas Pauliaus II troškimo, kad kultūra ir tikėjimas priklausytų vienas kitam, išsipildymo ženklas?

Įdėmiai įsiklausius į Jono Pauliaus II kalbą Lietuvos inteligentijai, tenka pripažinti, kad ne į visas jo pastabas reagavome, kai kuriuos raginimus tiesiog ignoravome ar pamiršome. Užuot vieningai kūrę demokratišką ir laisvą Lietuvą susiskaldėme turtiniu bei politiniu pagrindu. Dorovinis tautos veidas per tuos metus stipriai subjuro, todėl imta kalbėti apie moralinių vertybių krizę. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad mokomės ne iš svetimų, bet tik iš savų klaidų... Bet ar negalime to pakeisti?

Krikščionybė skelbia, kad nesame atsitiktinis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvienas yra trokštamas ir mylimas. Juk nesame kieno nors „apspręsti“ nevykėliai, bet minties laisvę turintys individai, vis dar ieškantys savo vietos po saule, tačiau, deja, tvirtai įsitikinę, kad ji mums turėtų šviesti skaisčiau negu kitiems. Žlugus „Šiaurės Atėnų“ vizijai, visiškai pasimetėme ir pakrikome. Kai kas savo „Atėnų“ ieško klajodamas užsienyje ir nežada tolesnės savo ateities sieti su Lietuva. Nereikia dėl to kaltinti kitų, pavyzdžiui, iškovotos laisvės, pasiektos, kad ir ligotos, demokratijos. Įsitraukę į globalų integracijos procesą negalime užsisklęsti, galvoti vien tik apie save, likti imanentiški ir iš kitų vis tikėtis tik ką nors gauti; nejaugi norime išlikti amžinais labdaros gavėjais? Gal pamąstykime, ką galime duoti?

Baigdamas kreipimąsi į Lietuvos inteligentiją, Jonas Paulius II padrąsino atsiverti Transcendencijai, kuri sugriautų visas kliūtis ir visiškai išlaisvintų žmogų: „Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją“ (ten pat, nr. 8).

Parengta pagal Algirdo Jurevičiaus straipsnį „Testamentiniai Jono Pauliaus II žodžiai Lietuvos inteligentijai“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2005 m. nr. 5, p. 158–160).

Ganytojo žodis

Dievas, kviečiantis dosniai atsiduoti ir viską jam atiduoti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegu Jis bus pagarbintas!

Iš popiežiaus enciklikos LAUDATO SI’ (245)

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune