Po kelių mėnesių pertraukos, buvę atskirti paskelbtojo karantino, arkivyskupijos sielovados bendradarbiai birželio 5 dieną džiugiai atnaujino pirmojo penktadienio Eucharistijos šventimo tradiciją susiburdami Šv. Jono Krikštytojo pastoracijos centro koplyčioje.
Šv. Mišioms vadovavusiam arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui vyskupui Algirdui Jurevičiui šis pirmasis penktadienis su savo bendradarbiais tapo jau paskutinis – birželio pabaigoje popiežiaus Pranciškaus skyrimu ganytojas pradės ordinaro tarnystę Telšių vyskupijoje.
Sveikindamas bendradarbius, su kuriais darbavosi beveik dvejus metus, vyskupas atkreipė dėmesį į tądien Bažnyčios minimą vyskupą kankinį šv. Bonifacą. Jo gyvenimą (apie 680–754 metus) vainikavo tikėjimo kankinystė – misionierius pagonių buvo nužudytas Fryzijoje.
Koks turi būti šiandien Evangelijos skelbėjas? Šią mintį vyskupas A. Jurevičius tęsė ir savo homilijoje, kalbėdamas apie skelbėjo patikimumą ir gyvenimo pavyzdį perduodant tikėjimą kitiems.
Ganytojas taip pat atkreipė dėmesį, jog Mišių skaitiniai tądien kalba apie Raštą, kaip Dievo įkvėptą ir naudingą ne tik mokyti, bet ir auklėti, taisyti ir netgi barti. Senieji pranašai cituodavo Raštus didžiūnams, kad subartų jų gyvenimą.
„Tavo duotas Mokymas man brangesnis už tūkstantį aukso ir sidabro luitų“, – šia proga ganytojas prisiminė psalmę (119) ir jos vaizdinius, kurie tam tikra prasme atliepė įspūdžius, patirtus Rytų ir Vidurio Europos bažnytinių institucijų vadovams organizuotame seminare Varšuvoje praeitų metų lapkritį. Šio seminaro dalyviai aplankė Pinigų muziejų, kur visi galėjo paliesti aukso luitą. Psalmininkui, pasak ganytojo, greičiausiai irgi buvo žinoma su niekuo nepalyginama aukso vertė, tačiau ši žemiškoji patirtis tapo perkeista ir psalmės žodžiai išsiliejo šlove Dievo žodžio vertei ir jo brangumui.
Šių Mišių maldavimuose po homilijos Dievo pagalbos buvo melsta visiems geriems žmonėms, kuriuos sutinkame savo kelyje, amžinosios ramybės – jau iškeliavusiems pas Viešpatį bendruomenės nariams, taip pat prašyta išmokyti dalytis duona ir meile.
Mišių pabaigoje galėjome dar sykį dėkoti Dievui už vyskupą Algirdą, atmindami, be kitų dovanų, ir jam duotą muzikinį talentą, bei kartu pagiedodami jo vedamas giesmes.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
