Ši knyga (išleido Kauno arkivyskupijos kurija, 2012) savitai atverčia Lietuvos istorijos gūdžiuoju sovietmečiu puslapį. Apie jį, lig šiol stokojantį užrašytų liudijimų, byloja arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus prisiminimai. Jie apima dviejų dešimtmečių laikotarpį nuo 1968-ųjų, pirmųjų kunigystės metų ir pirmųjų susidūrimų su sovietinės valdžios represijomis prieš tikėjimo laisvę, iki 1988-ųjų, kai po kalinimo ir tremties už pogrindyje puoselėtą tiesos ir vilties žodį pagaliau švito išsivadavimo rytas.
Tas išlaisvinančios tiesos žodis – tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kurios sumanytojas bei redaktorius iki suėmimo 1983 m. buvo tuomet kun. S. Tamkevičius. Jo prisiminimuose – gyvai paliudyta „Kronikos“ leidimo ir platinimo istorija nuo pirmojo numerio 1972-aisiais; su pagarba minimi ištikimieji talkininkai ir bendražygiai – kaip ne kartą pabrėžiama, neišsigandę persekiojimų, nes nepaprastai mylėję Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę.
Šiuose prisiminimuose – ir nelengvos dienos bei naktys, praleistos KGB kalėjime Vilniuje, vėliau Permėje, Tomske, gyvai atskleidžiančios, prieš kokią baisią melo ir prievartos sistemą tada kovota nelygioje, bet Dievo laimintoje kovoje tiesos žodžiu.
Kaip prisimena arkiv. S. Tamkevičius, dauguma jo gyvenimo kelyje sutiktų gerų žmonių ir „LKB kronikos“ gyvavimas prievartos sistemoje ištisus 17 metų buvo beveik Dievo stebuklas, kaip stebuklas šiandien – ir visos tautos laisvė, kurios tuomet greit nesitikėta, kurios melsta, dėl kurios dirbta ir kentėta.