Nuotraukos – Linos Urbonienės
Visai gausus, pusšimčio moterų būrelis birželio 13 dieną keliavo piligrimų kelią, kuris driekėsi netoli Šiluvos, ir šie keliolika kilometrų pėsčiomis joms tapo pokalbiu su savimi, gyvenimo liudijimu ir galimybe išgyventi jo pilnatvę tarsi nieko neveikiant, tačiau prisipildant visai kitų, nei kasdienoje, dalykų. Už pasidalijimą apie moterų piligrimystės žygį dėkojame piligrimei Silvijai ČIŽAITEI-RUDOKIENEI (Žr. tekstą žemiau.) Birželio 20 d. šeštadienį į piligriminį kelią rengiasi iškeliauti šeimos, žr. piligrimyste.lt
--------
Tęsiant Šv. Jono Pauliaus II gimimo 100-mečio minėjimą bei gaivinant gyvosios piligrimystės idėją, birželio 13 d. Šiluvoje moterų būrys pradėjo savo simbolinį piligrimystės kelią. Lydimos šviesos, kurią įžiebė drauge su žvakutėmis Šviesos koplytėlėje, visos skirtingos, visos atviromis akimis ir širdimis pakilome eiti į kelią, kuris tapo išjautimo ir pažinimo keliu. Tą šeštadienį po giedrėjančiu dangumi išėjome ne pasivaikščioti; išėjome nešinos savosiomis nuoskaudomis, viltimis, greičiausiai nerimu, kurį kaip visada pridengiame šypsenomis, o gal ir trokšdamos pasidalinti dėkingumu, džiaugsmu, pailsusios nuo darbo, karantino ir kitų didesnių ar smulkesnių kasdienybės atributų…
Išėjome, kad pirmoji, kurią sutiktume, būtų ypatingos istorijos paženklinta ir ja dalintųsi su mumis. Moteris, kuri ne tik pati įveikė priklausomybės siaubą, tačiau ilgus metus padeda kitoms kovoti šiai tragedijai apgaubus gyvenimą. Susėdusios nušienautame piliakalnio viršūnės lopinėlyje Lyduvėnuose, pasižavėjusios miestelio istorija ir nepamainomais atributais – Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia bei praktiškai Paryžiaus salonų vertu Lyduvėnų tiltu, po visų kultūrinių atrakcijų staiga išgirstame istoriją. Istoriją, kuri mums pasakojama iš pirmų lūpų, istoriją, kurios pabaigos dar nėra, ir tikiu, ne visada susiduriama su laimingais scenarijais.
Eglė Stankūnė savo gyvenimu dalinasi su tomis, kurioms labiausiai reikia, – su priklausomybės paliestomis moterimis, nesvarbu, kokia forma tas palietimas įvykęs. Miestą iškeitusi į kaimą, skambesį į tylą ir kontepliatyvią būtį ji mums praskleidė gerumo kainos šydą. Visos pritilome. Daugelis turbūt prasikrapštėme savuosius skaudulius, kurių išėjome palikti.
Mūsų kelias nebuvo tolimas, tenuėjome keliolika kilometrų, tačiau juose spėjome daug ką palikti ir daug ką pasiimti. Mes supratome savo stiprybes, o tylomis žygiuodamos miško takeliais, klausydamos visų įmanomų paukščių čiulbėjimo, pajutome, ką gi iš tikrųjų reiškia nuo pat kelionės pradžių lydėjusi frazė „malda kojomis“. Kuo ilgiau ėjome, tuo širdys atrodė lengvesnės, kuo ilgiau tylėjome, tuo ėmėme jaustis pilnesnės.
Mūsų kelionė buvo kupina grožio. Koks turbūt dažnai yra ir mūsų gyvenimas, jei pasirenkame jį tokį matyti. Dažnai cituoju F. Dostojevskio ištrauką iš „Brolių Karamazovų“ apie tai, jog gyvenimas yra rojus, ir jei tik panorėtume, iškart tai suprastume. Bet šįkart turbūt labiausiai tiktų Salazaro Jose Calderono citata, kai šiam buvo grasinama mirtimi, tarsi baisiausiu gyvenimo atributu. „Sakot, man grasina mirtimi. Šiame perspėjime įsivėlė esminė klaida. Nei man, nei kam nors kitam nėra grasinama mirtimi. Mums grasinama gyvenimu, grasinama viltimi, grasinama meile...“ O mes susėdusios prie vakarienės stalo turbūt visos pajutome, jog išties, bent jau šiandien, mums tegalima grasinti gyvenimu, viltimi ir meile. O jei širdyje radome gyvenimą, ar beverta ko nors dar bijoti.
Prieš savaitę mano antroji pusė, rašydamas apie vyrų žygį, savo jausmus baigė Šv. Aurelijaus Augustino žodžiais, kurie pratęsia tiek mano piligrimystės kelionę, tiek visas kitas, kurios įvyko ar dar įvyks. Todėl tegaliu pasikartoti, jog gyvoji piligrimystė nesibaigia, ji tęsiasi mūsų gyvenimuose, mūsų kasdienybėje, mumyse: „o septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai.“
Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ
