- Drąsiaus Kedžio dukrelė tapo dviejų kariaunų mūšio įkaite, jos vaikystės ramybė ir linksmybės seniai parduotos už motinos ir globėjos rietenas, kaukėtų pareigūnų, antstolių spektaklius, o praėjusį penktadienį - ir brutalią akciją, kokia neturėtų vykti bet kurio vaiko akivaizdoje. Ką jūsų, Ekscelencija, nuomone, suaugusieji privalėtų padaryti vien tam, kad ta mergaitė dar spėtų pajusti tikrąjį vaikystės skonį?
- Nežinau aiškaus atsakymo. Kad ir kokį receptą duotum, arba viena, arba kita pusė vis tiek bus nelaimingos ir laikysis savo nuomonės. Aišku tik tai, kad mergaitė jau seniai traumuojama ir ji tikrai kenčia. Vaikui jau padaryta tokia didelė žala, kurią, nežinau, ar psichologai sugebės kada nors atitaisyti.
Taip pat aišku, kad atsakingi asmenys savo laiku nepadarė visko, ką reikėjo padaryti saugant mažos mergaitės vaikystę.
Bažnyčios žmonės negali už nieką laikyti teismų sprendimus, tarsi minios balsas būtų aukščiausio teismo sprendimas. Antra vertus, žmonės turi teisę siekti, kad teisėtvarka ir teisėsauga dirbtų atsakingai ir efektyviai.
Aš matau ir kitą bėdą – šiandien visos Lietuvos dėmesys nukreiptas tik į Garliavos mergaitę. Tačiau panašių atvejų, kai nepilnamečiai yra išnaudojami ar net parduodami, yra ne vienetai, bet apie juos labai mažai kalbama.
- Teismas nusprendė, kad prie senelių namų pripratusi D. Kedžio dukra turėtų gyventi su kaukėtų pareigūnų saugoma motina, tad ar toks vaiko gyvenimas būtų normalus?
- Jeigu perspektyva mergaitei gyventi su pareigūnų saugoma motina neatrodo šviesi, tačiau ar galės ji sveikai bręsti nuolat girdėdama istorijas apie Lietuvą užvaldžiusius pedofilus? Šis klausimas tikriausiai neturi vienareikšmiško atsakymo.
Aš apskritai neįsivaizduoju šios mergaitės gyvenimo Lietuvoje. Ne išeitis mergaitę izoliuoti senelių namuose. Tačiau jei ji eis į mokyklą, sunku tikėtis išvengti paauglių patyčių.
Sunkiai įsivaizduoju, kad suaugusieji, kurie kariauja dėl Garliavos mergaitės, vieną dieną staiga pasikeistų, susėstų prie vieno stalo ir pasišvęstų viską daryti dėl vaiko laimės, ramybės ir ateities. Kartais, beje, peržengti savo ambicijas sunkiai sekasi net tikintiems žmonėms.
Tokios ambicijos, kokias matome Garliavoje, yra pats blogiausias dalykas, koks begali būti žmoguje. Užsisklendimas savo neginčijamame teisume žmogų paverčia absoliučiu bejėgiu girdėti, ką sako kitas.
- Kuo galėtumėte prisidėti jūs, kad kraupi Garliavos drama pajudėtų iš mirties taško, mergaitei būtų suteikta galimybė vėl sugrįžti į vaikystę?
- Aš asmeniškai meldžiuosi už tuos visus žmones, kurie konfliktuoja ir siekia įrodyti tik savo tiesą. Meldžiuosi ir už mergaitę. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šiai problemai išspręsti turbūt reikėtų stebuklo.
- Galbūt tas stebuklas slypi paprastume - mergaitės globėjai ir jos mamai reiktų ateiti kartu pas jus ar kurį kitą kunigą be apsaugos, advokatų, minios, televizijos kamerų?
- Deja, jau kuriama politinė partija, todėl net ir kunigo dalyvavimas šioje istorijoje darosi vis labai problematiškas. Kunigas ar vyskupas tik tuomet galėtų padėti, jei abi pusės būtų nusiteikusios laikytis krikščioniškų principų.
Aš jau seniai mąsčiau, kad reikėtų šiuo klausimu kažką aiškaus garsiai pasakyti. Bet bijau ir nenoriu dar šliūkštelėti benzino į jau ir taip didelę ugnį. Net ir Dievas negali padėti, kai žmonės nežengia reikiamo žingsnelio.
- Ar didelį autoritetą Lietuvoje turinti Bažnyčia dėl Garliavos mergaitės tyli tik todėl, kad jaučiasi bejėgė tame kare be pabaigos?
- Taip, tikrai jaučiasi bejėgė. Galima ir reikia kalbėti, kai yra vilties, kad tai padės. Šioje istorijoje yra didelis pavojus, kad atsakingo dvasiškio pasisakymas tik dar labiau įkaitins ir taip komplikuotą padėtį. Kai kada tyli malda reikalingesnė už garsius žodžius. Kol abi pusės viena į kitą žvelgia kaip į priešus, tuomet reikia daug melstis, kad permainos prasidėtų žmonių širdyse
- Ar jūsų laukiamas Garliavos stebuklas galėtų būti tiesiog mergaitę supančių žmonių ledinių širdžių atitirpimas?
- Stebuklas įmanomas tik tuomet, kai žmonės pradeda vadovautis meile, o ne puikybe ar piktumu.
Mes matome, kaip Izraelis konfliktuojam su palestiniečiais, – šis konfliktas, atrodo, užprogramuotas iki pasaulio pabaigos. Jis galėtų liautis tik tuomet, jei abiejų šalių neapykanta pasikeistų į meilę. Tačiau toks stebuklas yra įmanomas tik su Dievo pagalba. O be jo žmonės daug kur kuria ne gyvenimą, bet pragarą žemėje.
Mano didžiausias palinkėjimas visoms konfliktuojančioms pusėms – dažniau žvelgti į kryžių, ant kurio prikalta Meilė, kuri nieko nesmerkia, bet visų gailisi ir visiems viską atleidžia.
