Balandžio 6 d. Didžiojo penktadienio vakare, su visa Bažnyčia atmindami Viešpaties kančią ir mirtį, daugybė miesto tikinčiųjų, arkikatedros bazilikos lankytojų dalyvavo Viešpaties Kančios pamaldose šiose šventovėje. Pamaldų liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Ypatingą, šią dieną švenčiamą keturių dalių liturgiją jos dalyviams aiškino kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas.
Viešpaties kančios pamaldas arkivyskupas S. Tamkevičius pradėjo nuolankia atsiprašymo malda už savo, visų Bažnyčios žmonių nuodėmes. Pagarbiai išklausius mons. Artūro Jagelavičiaus skaitomą Viešpaties kančios istoriją, arkiv. S. Tamkevičius vėliau pasakė homiliją. Joje ganytojas kvietė įsimąstyti į kryžiaus slėpinį, Jėzaus kančią ant kryžiaus, kurią Viešpats kentėjo iš meilės kiekvienam žmogui, melsdamas kiekvienam Dievo gailestingumo, trokšdamas ne tik jį kankinusių, to meto, bet ir šiandienos žmonių širdžių perkeitimo.
Homilijoje ypač atkreiptas dėmesys, jog Jėzus ant kryžiaus kentėjo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai – jam teko iškęsti savo kankintojų tyčiojimąsi, pažeminimą, o savo dievišku žvilgsniu žvelgdamas į visus amžius regėjo, kad jo meilė bus nuolat atmetama. Užbaigdamas homiliją, ganytojas iškėlė gailestingumą ir meilę – vienintelį žmonijos išgelbėjimą, ateinantį per Jėzaus kančią, visus ragino pabūti joje, kad ji padėtų iš tiesų išgyventi atsakingumą už savo ir kitų gyvenimą, kad paskutiniai Jėzaus žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ taptų ir mūsų gyvenimo paskutiniais žodžiais.
Arkivyskupo vadovaujami Viešpaties Kančios pamaldų dalyviai vėliau visuotine malda drauge meldėsi už Bažnyčią, visus pasaulio krikščionis, visą žmoniją, taip pat kitų religijų išpažinėjus, Dievo dar nepažįstančius ir jo nepripažįstančius žmones.
Pagerbę Nukryžiuotąjį – Šventojo Kryžiaus pagerbimas buvo šių pamaldų liturgijos centras – labai daug žmonių tą vakarą arkikatedroje, jau atlikusių velykinę išpažintį ir susitaikiusių su Dievu, artinosi prie Dievo stalo priimti Eucharistijos (tądien vienąkart metuose šv. Mišios neaukojamos) ir joje vienytis su Jėzaus kančia.
Didįjį šeštadienį tikintieji budi prie Viešpaties kapo likdami Jo Prisikėlimo viltyje.
