Prisikėlimo žingsniai Lietuvoje
Evangelija pasakoja apie tuščią Jėzaus kapą ir apie Jėzaus pasirodymą moterims ir mokiniams. Anuomet nei Marija Magdalietė, nei Jonas, nei kiti apaštalai negalėjo net nuspėti, ką Kristaus prisikėlimas atneš milijardams žmonių, kuriuos bus palietusi Prisikėlimo šviesa. Kas rimtai įtiki į prisikėlusįjį Kristų, tas tampa nauju žmogumi, nešančiu ir skleidžiančiu aplink save Prisikėlimo šviesą.
Apie pirmuosius Kristaus mokinius pagonys kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.“ Šie Prisikėlimo žinią ir Kristaus Evangeliją nešę krikščionys pakeitė pagoniškąjį pasaulį. Šie Prisikėlimo žinios nešėjai ne tik statė bažnyčias; jie steigė universitetus – štai ir Vilniaus universitetas buvo įkurtas Kristaus sekėjų. Savo atkakliu darbu jie pakeitė Europos veidą.
XIX amžiuje, kai Lietuva buvo carinės Rusijos nelaisvėje ir net buvo draudžiamos knygos lotyniškomis raidėmis, pagrindiniai Lietuvos švietėjai ir budintojai buvo prisikėlusiojo Kristaus sekėjai – vyskupai, kunigai ir jiems talkinę pasauliečiai. Vyskupas Valančius nebuvo vienintelis. Ką jis vienas būtų padaręs, jei nebūtų turėjęs paprastų, giliai tikinčių ir Lietuvą mylinčių knygnešių, kurie, rizikuodami gyvybę ir tikėdamiesi katorgos, per sieną nešė ne cigaretes ar narkotikus, bet lietuvišką žodį.
Kai 1918 m. Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, ji neturėjo daug aukštus mokslus baigusių inteligentų, bet turėjo katalikišką, savo tėvų žemę mylinčią visuomenę. Anuomet Lietuvos žmonės neturėjo tiek automobilių, kiek jų turime šiandien, jie neturėjo daugelio kitų galimybių, kuriomis mes naudojamės, tačiau turėjo labai sveiką krikščionišką požiūrį į gyvenimą, šeimą ir tai padėjo visose gyvenimo srityse pasiekti gražiausių rezultatų.
XX a. antroji pusė mums atnešė be galo daug didelių išmėginimų. Šimtai tūkstančių lietuvių, atsidūrusių Sibire ar lageriuose, ištvėrė vien todėl, kad juos gaivino miręs ir prisikėlęs Kristus. Neturėdami šito tikėjimo, jie nebūtų ištvėrę tuose pragaro ratuose, kai aplinkui nesimatė jokios šviesos ir jiems, tremtiniams, būdavo kalama: „Jūs čia, Sibire, ir mirsite.“
XXI amžiaus pradžia yra pažymėta aiškiai matomais ne prisikėlimo, bet mirties kultūros žingsniais. Atakuojama krikščioniška šeima, krikščioniškas gyvybės ir lytiškumo suvokimas, krikščioniška moralė, džiūgaujama dėl kiekvienos Bažnyčios nesėkmės, ar tai būtų sumažėjęs pašaukimų į kunigystę skaičius, ar pavienio kunigo nuopuolis. Žmonės, mąstantys tik apie nešvarų pelną, nesibodi užversti Lietuvos alkoholiu ir narkotikais. Žmones turinti šviesti žiniasklaida dažnai paverčiama žiaurumus, smurtą ir moralines nuotekas propaguojančia industrija. O paskui Lietuvos duobkasiai dedasi nežiną, kodėl žmonės žudo ir žudosi, kodėl daug jų nebemyli Lietuvos ir važiuoja laimės ieškoti už jūrų marių.
Tačiau Prisikėlusiojo Kristaus žingsniai yra aiškiai girdimi bei matomi ir mūsų dienų visuomenėje. Kas buvo tie žmonės, kurie 1991 metų sausį gynė televizijos bokštą ir Seimo rūmus? Su labai mažomis išimtimis tai buvo žmonės, per sovietmetį išsaugoję savo krikščioniškąjį tikėjimą. Aš mačiau, kaip jie meldėsi tą Sausio 13-osios rytą, kai, atrodė, oras virpėjo nuo įtampos, laukiant okupanto tankų.
Kai daug kur pasaulyje jau nebežinoma, kas yra moralu arba kas yra normali šeima, už santuokos pagrindu tarp vyro ir moters kuriamą šeimą pasisakė dauguma mūsų parlamentarų. Net 100 jų sudarė Seimo grupę už tradicinę šeimą. Kaip galima tuo nesidžiaugti?
Dažnai dejuojama, kad trūksta moralių politikų. Taip, turime visko. Tačiau turime žmonių, kurie sielojasi dėl Lietuvos ateities. Žavi tie valdžios žmonės, kurie siekia Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Gaila, kad tuos planus kėsinasi sužlugdyti mąstantieji tik apie duoną ir pinigus. Jeigu visi lietuviai būtų tokie buvę, šiandien mes būtume tik Rusijos sudėtyje esanti Pabaltijo gubernija ir nieko daugiau.
Kai kas mano, kad mūsų jaunimą galima sužavėti tik vulgarybių pilnais renginiais. Netiesa, daugelis jaunų žmonių puikiai skiria, kas yra kas. Vasario mėnesį į katalikišką, šeimos vertybes ginantį Šv. Valentino dienos renginį užsiregistravo per 30 tūkst. jaunuolių. Buvo tik viena bėda – Kauno „Žalgirio“ arena galėjo sutalpinti vos pusę norinčiųjų.
Mūsų studentai kasmet važiuoja į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų. Kas juos tenai veda? Jie myli Lietuvą ir nori savo akimis pamatyti, kur ir kaip gyveno jų seneliai. Jie yra Lietuvos prisikėlimo vaikai. Jie supranta, kas žmogaus gyvenime yra tikrosios vertybės, o kas – tik plastikiniai kiniški žaisliukai.
Mes turime daug jaunimo, kuris nėra paskendęs alkoholyje ir narkotikuose, bet studijuoja ir ruošiasi dirbti Lietuvos labui. Tik reikia juos pastebėti ir jiems padėti.
Kaune pastaraisiais metais yra išaugęs katalikiškų mokyklų skaičius. Susirūpino net Švietimo ministerija, kai kažkas pasakė, kad šios mokyklos siekia tik privilegijų. Netiesa, šių mokyklų direktoriai aiškiai kalba: jei mes negalėsime oficialiai vadintis katalikiškomis mokyklomis, mes vis tiek sieksime jomis būti. Mokyklose vis labiau suvokiama, kad tik ant krikščioniškos moralės pagrindų išugdytas jaunimas bus tikrasis Lietuvos kūrėjas.
Velykos yra ne tik graži šventė, kurios grožio negali nustelbti net apniūkęs dangus. Velykos yra viltį įkvepianti šventė. Paskutinį žodį taria ne mirtis, bet Kristaus prisikėlimas. Ir mes esame tie, kurie tikime tuo paskutiniu, gyvybę nešančiu Evangelijos žodžiu.
Sveikinu visus Kristaus Prisikėlimo šventės proga susirinkusius į Kauno arkikatedrą. Linkiu išsaugoti savo širdyse Kristaus Prisikėlimo žinią. Neleiskime niekam atimti iš mūsų Prisikėlimo vilties ir mus paversti bevarde mase, suprantančia tik pinigus ir pramogas. Kristaus Prisikėlimas teįkvepia mus visus eiti per gyvenimą su pirmųjų krikščionių meile ir su kankinių už Kristų tikėjimu.
Arkivysk. S. Tamkevičius
