Balandžio 16 d. Kaune, arkivyskupijos konferencijų salėje, vyko konferencija „Katalikiško švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“. Joje skaityti pranešimai ir dalytasi nuomonėmis apie katalikiško švietimo uždavinius Bažnyčios misijoje, katalikiškų ugdymo įstaigų vaidmenį ir perspektyvas bendrojoje švietimo sistemoje, paliesti ir šiuolaikinio ugdymo vertybiniai bei pasaulėžiūriniai aspektai ir kt.
Renginyje gausiai dalyvavo, atsiliepdami į LVK Pirmininko, Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus ir LVK Švietimo komisijos pirmininko Lietuvos kariuomenės ordinaro Gintaro Grušo kvietimą, katalikiškų mokymo įstaigų vadovai, įvairių dalykų mokytojai, tėvai. Taip pat dalyvavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir Telšių vyskupas Jonas Boruta. Konferencijos darbui vadovavo LR Seimo narys, vienas iš Mokslo ir studijų įstatymo autorių Mantas Adomėnas ir katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.
Šio renginio aktualumą, ypač artėjant popiežiaus Benedikto XVI paskelbtiems Tikėjimo metams, pabrėžė jo dalyvius sveikindamas arkiv. S. Tamkevičius. Pasak konferencijai sėkmingo darbo linkėjusio LVK Pirmininko, šiandien, kai, regis, dar visai neseniai grumtasi už teisę viešai išpažinti ir skelbti savo tikėjimą, jau džiaugiamės, galėdami kalbėti ne apie religinio švietimo galimybę, bet apie jo kokybę.
Pirmąją konferencijos potemę „Švietimas kaip evangelizacijos įrankis“ savo pranešimuose aptarė vysk. G. Grušas ir M. Adomėnas.
Vysk. G. Grušas taip pat išsakė lūkestį, jog Tikėjimo metai duos naują paspirtį skleisti tikėjimą Bažnyčioje ir už jos ribų. LVK Švietimo komisijos pirmininkas sakė, jog į katalikišką švietimą Bažnyčia žvelgia daug plačiau, nei manoma kasdienybėje, jis neatsiejamas nuo visos Bažnyčios misijos, kylančios iš paties Kristaus kunigiškosios, karališkosios, pranašiškosios misijos, skelbti Evangeliją. Buvo atkreiptas dėmesys, jog teisę ir pareigą skleisti tikėjimą turi ir kiekvienas pakrikštytasis. Pasak pranešėjo, katalikišką švietimą kaip pamatinę Bažnyčios tarnystę pristato Kanonų teisės kodeksas. Buvo primintas Šventojo Tėvo Benedikto XVI kvietimas į naująją evangelizaciją – skleisti Gerąją Naujieną ne tik svetur, misijose, bet ir savo krašte, savo namuose, mokykloje ir pan. Būdamas pirmiausia vyskupų pareiga, katalikiškas švietimas, apimantis ir tikybos dėstymą mokykloje, mokytojų, katechetų siuntimą, katalikiškų mokyklų, universitetų steigimą, naudojimąsi informavimo priemonėmis, kaip pabrėžta, yra įteisintas Lietuvoje, tai garantuoja LR sutartis su Šventuoju Sostu, tačiau sykiu jis neatsiejamas ir nuo tėvų pareigos siekti, kad jų vaikams religinis ugdymas ir auklėjimas būtų užtikrinamas, rūpintis teise jį gauti. Tai vienas iš būdų augti pačiai Bažnyčiai ir drauge iššūkis, kuriam reikia bendrų pastangų ir atsiliepimo. Visiems palinkėta įsitraukti į katalikiško švietimo darbą, ypač Tikėjimo metais rūpintis savo tikėjimo, Bažnyčios mokymo sklaida visais lygmenimis ir kad šioje srityje nueitas kelias per 20 metų taptų atspirtimi einant į priekį.
M. Adomėnas aptarė Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentą „Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio“ (1997), iškeliantį nūdienos iššūkius katalikiškai mokyklai, šiandien veikiančiai sudėtingomis vertybių krizės, pliuralizmo, subjektyvizmo, nihilizmo visuomenėje sąlygomis. Pranešėjas aptarė tokius katalikiškojo švietimo privalumus, kaip ugdymo vientisumas, tiesos ieškojimo dvasia, autoriteto, dorybių, moralinės tvarkos, drausmės akcentavimas ir svarbiausias tikslas – žmogaus kaip asmenybės ugdymas ir kt., kas galėtų tapti atsvara šiandienos ugdymo proceso fragmentacijai, mokytojo kaip dvasios ugdytojo nuvertinimui, būti alternatyva liberaliajai ir romantizuotai švietimo koncepcijai. Pranešime pabrėžta, jog šiandienio švietimo monopolizavimo akivaizdoje krikščioniška mintis kalba apie pirmesnį tėvų, Bažnyčios vaidmenį, taip pat priminta ypač tėvų pareiga rūpintis katalikiško švietimo plėtra.
Antrosios potemės „Aukštojo mokslo erdvė: ar viską padarėme?“ pranešėjas LR švietimo ir mokslo ministro patarėjas prof. Paulius Subačius (VU, LKMA), pasidžiaugdamas aukštųjų katalikiškų ugdymo įstaigų įsitvirtinimu švietimo erdvėje, atkreipė dėmesį į ganėtinai dviprasmišką kataliko dėstytojo ar studento situaciją aukštojoje mokykloje: ar turima galimybė laisvai reikšti savo įsitikinimus ugdymo procese; ar turima drąsos rasti būdą, kaip svarstyti gyvybiškai svarbius pasaulėžiūrinius, moralinius-etinius klausimus, kai bendravimas už auditorijos ribų būna ribojamas; be to, ar nepristingama drąsos pasakyti tiesos žodį, kai studijų aplinkoje stokojama sąžiningumo ir kt. P. Subačius atkreipė dėmesį, jog kalbėti apie aukštąsias studijas (pvz., teologijos) neįmanoma, nekeliant klausimo apskritai apie aukštojo mokslo paskirtį, daug didesnę prasmę, nei tik sėkmingą absolventų įsiliejimą į darbo rinką. Doc. Vincentas Vobolevičius (ISMU) pasidalijo mintimis apie JAV konfesinio ugdymo sistemą, pabrėžė, jog katalikiškiems universitetams svarbu turėti stiprių kunigų sielovadininkų, savo įsitikinimų neslepiančių ir džiaugsmingai tikėjimą liudijančių dėstytojų, nebijoti racionalaus mąstymo.
Trečiąja poteme „Katalikiško švietimo tinklo plėtra: poreikiai, problemos, galimi sprendimai“ kalbėjęs t. Gintaras Vitkus SJ, LKMA Tarybos narys, sakė, jog katalikiškos mokyklos šiandien turi priimti iššūkį būti kokybiškomis, prieinamomis, ugdyti žmogų, įsipareigojantį teisingumui, krikščioniškosioms vertybėms. Šiandien katalikiškosioms mokykloms svarbu įsivardyti, ko jos siekia ir ar yra pajėgios įgyvendinti savito ugdymo (kaip jas traktuoja valstybė) koncepciją, be to, išlieka aktualus klausimas, kas atliks jų vertinimo funkciją, kad neliktų tik imituojančios tai, kam įpareigoja katalikiško švietimo misija. Pasak Rūtos Šalkauskienės, tėvų iniciatyva įkurtos Šv. Juozapo katalikiškos mokyklos Vilniuje steigėjos, katalikiška mokykla, kaip niekas kitas, yra ypač palanki erdvė asmenims susitikti, asmens vertingumui atpažinti ir jį atskleisti. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys pripažino, kad katalikiškų mokyklų tinklas kuriasi „iš apačios“, tačiau dar per mažai kalbama apie katalikišką švietimą bendrajame švietimo kontekste, pabrėžė, jog svarbu „pasimatuoti“ katalikiškų švietimo institucijų poreikį, rūpintis jų plėtros optimizavimu ir kt.
Ketvirtąja poteme „Ugdymo turinys ir pasaulėžiūros formavimas“ kalbėjęs Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vid. mokyklos direktorius Paulius Martinaitis atkreipė dėmesį, jog ugdymo programų uždavinių neįmanoma įgyvendinti be krikščioniškojo matmens, o pats svarbiausias katalikiškos mokyklos bruožas – kad jos nebijo klysti, ieškoti, siekia ugdymo vientisumo. Be to, direktoriaus manymu, nei vienas mokomasis dalykas per 20 metų nepadarė tokios pažangos, kaip tikybos mokymas. Doc. Zita Nauckūnaitė (LEU; ŠMM ugdymo plėtotės centras) pasidalijo mintimis apie atnaujinamą Lietuvių kalbos ir literatūros programą, būtiną parengti vaikų literatūros kanoną, pabrėžė, jog ir literatūros, ir apskritai mokymo procesas turi vesti į prasmę, ugdyti etines nuostatas, atsiliepti į pačius giliausius vaiko poreikius.
Konferencijos eigoje gyvas jos pranešėjų žodis, gyva dalyvių diskusija atskleidė, jog katalikiškas švietimas, nors ir nestokojantis iššūkių bei sunkumų, yra lygiai taip pat gyvas procesas, gyvybės ir naujų vėjų nešantis į jau esamą švietimo sistemą. Be kita ko, katalikiškų mokyklų atstovai paliudijo, jog jų pasirinkta ugdymo kryptis pastebimai keičia bendruomenę, teikia tvirtą pagrindą augti.
