Vasario 3 dieną Kaune atsisveikinta su tėvu jėzuitu Vytautu Merkiu (1927–1960–2021), kurį daugelis kauniečių vadino tiesiog tėveliu, pažino kaip gailestingą nuodėmklausį, prieinamą, paprastumu pasižymėjusį kunigą.
Tėvas Vytautas Merkys, būdamas 93-ejų, iškeliavo pas Viešpatį vasario 1 d. Kaune (nekrologą žr.www.jezuitai.lt). Atsisveikinimas vyko Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, kur jis padėdavo sielovadoje, kol leido paskutinės jėgos.
Šį atsisveikinimą siaučiant pandemijai teko patirti per atstumą dėkojant Dievui už tėvo Vytauto gyvenimą ir tarnystę žmonėms. Per atstumą meldėsi ir dėkojo taip pat ir žmonės Ukrainoje su savo vyskupu Chmelnickio vyskupijoje, kur t. Merkys tarnavo 25 metus.
Vasario 3 d. vidudienį Jėzuitų bažnyčioje buvo aukojamos laidotuvių Mišios. Joms vadovavo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, ne tik brolis Jėzuitų draugijoje, bet ir buvęs kurso draugas studijuojant Kauno kunigų seminarijoje. Koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas kun. Vidmantas Šimkūnas SJ, kiti tėvai jėzuitai.
Pamokslą pasakęs tėvas Lionginas Virbalas jautriais žodžiais pristatė tėvelio Vytauto gyvenimą, vis pabrėždamas, jog jis nuolat buvo arti paprastų žmonių. Jis – vienas pirmųjų kunigų, kuris, negalėdamas baigti seminarijos (sovietinės KGB buvo iš jos pašalintas), buvo įšventintas pogrindyje. Kai tik atsirado galimybė, padirbėję agronomu, jis išvyko misijų į Ukrainą ir ten 25 metus buvo vienintelis kunigas didžiulėje teritorijoje; nuolat keliaudavo pas žmones iš vietos į vietą visiškai netausodamas savęs. 1997 metais grįžo į Lietuvą, ėmėsi jėzuitams reikalingų darbų, kurį laiką tarnavo Kauno Švč. Sakramento rektorate, rūpinosi nuolatine Eucharistijos adoracija.
„Labai evangeliška, uoli buvo jo tarnystė“, – sakė tėvas Lionginas, atkreipdamas dėmesį, jog tėvelis Vytautas sąmoningai rinkdavosi paskutinę vietą, paprasčiausius drabužius, kambarį. Apie visus jis atsiliepdavo su ramybe, nevertindamas kitų, bet žiūrėdamas, ką pačiam padaryti, tačiau gyvenimo tikrovę jis matė be iliuzijų.
„Tėvelis Vytautas su ramybe ir džiaugsmu laukė susitikimo su Viešpačiu. Tikiu, kad Viešpats priėmė jį į savo glėbį su ne mažesniu gailestingumu, nei patirdavo pas jį eidavę žmonės“, – sakė tėvas Lionginas, savo pamoksle nesyk pavartojęs žodį „šventumas“.
Tėvas Vytautas Merkys vasario 3 d. palaidotas Petrašiūnų kapinėse, savo brolių kapavietėje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
