„Melskime šeimoms įkvėpimo ir palaiminimo“, – kovo 19 dieną Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kuris vadovavo šiemet ypatingai Šv. Juozapo iškilmei ir džiugiai pasidalijo žinia, jog būtent šią dieną popiežiaus Pranciškaus paraginimu Visuotinėje Bažnyčioje pradedami Šeimos – AMORIS LAETITIA metai.
Neeilinės iškilmės proga arkivyskupas sveikino kėdainiečius bei visus Lietuvoje, kurie stebėjo transliaciją arkivyskupijos bei Delfi kanalais iš šios Kauno arkivyskupijos piligriminės šventovės, garsios nuo XVIII a. čia gerbiamu šv. Juozapo atvaizdu, savo malonėmis užtariančiu ypač šeimas ir visus šio krašto žmones.
Savo apsilankymą arkivyskupas pradėjo katechezėje pristatydamas žmonėms popiežiaus Pranciškaus laišką PATRIS CORDE apie jau 150 metų gerbiamą Bažnyčios globėją šv. Juozapą.
Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog iš tiesų dabar patiriame suspaudimo laiką – popiežius Pranciškus savo laiške taip pat mini pasaulinę pandemiją, ir būtent todėl dar svarbesnis yra šv. Juozapo pavyzdys, kaip jis pasikliovė Dievu.
Katechezėje apariant Juozapo tėviškumą, arkivyskupas pasidalijo įžvalga, jog iš Jėzaus santykio su Juozapu vėliau galbūt kilo tuo metu izraelitams dar nebūdingas intymus, asmeniškas santykis su Dievu, kurį parodė, kreipdamas į Jį „Abba, Tėve“. Be kita, tylusis, bežodis, be išskaičiavimų Juozapo veikimas įgyvendina Jo misiją.
Po Rožinio maldos ir Šv. Juozapo litanijos iškilmių Eucharistiją drauge su arkivyskupu Kęstučiu koncelebravo Kėdainių dekanas bei parapijos klebonas kun. Norbertas Martinkus bei kiti šio dekanato kunigai. Patarnavo diakonas Darius Chmieliauskas. Giedojo parapijos choras.
Prie šv. Juozapo ir evangelinių padrąsinimų nebijoti, parsivesti, duoti arkivyskupas Kęstutis dar kartą grįžo savo homilijoje, paragindamas „gyvenimo meno“ – drąsos, pasitikėjimo ir ramybės mokytis iš Juozapo, iš jo tyros širdies.
Atkreipdamas dėmesį į Juozapą, kurį popiežius Pranciškus apibūdina ir kaip kilnų bei pagarbų vyrą, arkivyskupas, be kita ko, pabrėžė: šiandien daug žmonių kenčia dėl smurto proveržių, kurie aiškiai yra neramios, pilnos įtūžio širdies rezultatas. Jei sektume Juozapo pavyzdžiu, jei tikėjimas būtų stiprus, o pasitikėjimas Dievu visiškas, mums nereikėtų įvairiausių įstatymų, nei svarstyti ilgiausios Stambulo konvencijos, nes pagarba moteriai būtų duotybė, pakaktų paprasčiausio pagarbos ir švelnumo kitam žmogui.
Homilijos mintis pratęsė bendruomeniniai maldavimai – šeimų vienybės, santaikos, ištikimybės, santykių švelnumo prašymai, kad Viešpats stiprintų šeimas ir Lietuvą, o šv. Juozapas užtartų ir lydėtų.
Šv. Juozapas, atrodo, bus savaip ir maloningai „pasirūpinęs“ savo titulo bažnyčia Kėdainiuose. Prasmingu sutapimu būtent šiais Šv. Juozapo metais sukaks 30-metis, kai ši antroji Kėdainių miesto bažnyčia po ilgų nusavinimo metų (sovietų valdžia ją buvo uždariusi nuo 1963-ųjų ir pavertusi Elektros aparatūros gamyklos sandėliu) 1991-ųjų gruodį buvo pagaliau sugrąžinta tikintiesiems.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
