Balandžio 22 d. sekmadienį Kaune, Park Inn konferencijų salėse, vyko antroji šiemet „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės surengta ir šiemet švenčiamiems Pal. Jurgio Matulaičio metams skirta Atsinaujinimo diena „Nugalėkime blogį gerumu“. Joje pagrindinių konferencijų ir grupių pranešėjai su dalyviais iš įvairiausių Lietuvos kampelių dalijosi, kaip krikščionims atpažinti blogį ir į jį atsakyti įsiklausant į palaimintojo vyskupiškąjį šūkį, įsižiūrint į jo gyvenimo ir šventumo pavyzdį. Kaip visada, didelė dalis Atsinaujinimo dienos laiko buvo skirta šlovinimui ir maldai (taip pat ir Užtarimo). Dvasinio atsinaujinimo renginys po darbo grupelėse užbaigtas drauge švenčiama sekmadienio Eucharistija, kuriai vadovavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis.
Ses. Ignė Marijošiūtė MVS pirmojoje konferencijoje „Ką reiškia nugalėti blogį gerumu?“ atkreipė dėmesį, jog blogis (kylantis iš paties žmogaus, santykių, aplinkos, piktojo veikimo) yra visa, kas pažeidžia Dievo planą, jo galią ir mintį. Kaip atsilaikyti, kad blogis nenuginkluotų? Pasak ses. Ignės, reikia tik vieno: kad visa žmogaus gyvenime būtų siejama su Dievu, visa „panardinama Kristuje“, kaip tai mokėjo palaimintasis Jurgis. Išgyvenęs skaudų tėvų, vėliau gimtojo krašto netekimą, nuolat kamuojamas ligos, patyręs ir aplinkinių nesupratimo, ir persekiojimų, grasinimų, savo gyvenimo įvykius jis sutiko asmenišku apsisprendimu: „Reikia imtis pačiam Dievo keliais vaikščioti“ (iš „Užrašų“). Iškeldama šį palaimintojo pavyzdį, be kita ko, ses. Ignė atkreipė dėmesį, jog Evangelijos žodžius: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21) palaimintasis praktikavo daug anksčiau, nei tai buvo įrašyta vyskupo šūkyje. Šis sąmoningas pasirinkimas leido palaimintajam, nežiūrint nieko, atsiduodant Viešpaties malonei, darbuotis vien Dievo garbei ir Bažnyčios gėriui.
„Kaip keblumų apsuptyje atpažinti blogį ir nepasiduoti?“ – šį klausimą atsakymo ieškoti, kaip sakė antrojoje konferencijoje kun. dr. Arnoldas Valkauskas, turime Bažnyčios mokyme. Apie dabarties laiką, kai tebevyksta aštri dvasinė kova, kalbėjęs popiežius Paulius VI savo audiencijoje (1972 m. lapkričio 15 d.) atkreipė dėmesį, jog šiandienos pasaulyje, nors Dievas yra suteikęs amžinybės pažadą ir jo malonė veikia, tebeegzistuoja ir blogio realybė; piktoji dvasia, pasinaudodama žmogaus jausmais, vaizduote, instinktais, sėja klaidas ir nelaimes žmonijos istorijoje. Popiežius Pauliaus VI pabrėžia, jog krikščionis turi suprasti, jog dvasinis nekaltumas ateina ne iš savęs, bet iš Dievo malonės, turi būti kovotojas, budėti, nesileisti blogio nugalimas. Pasak kun. dr. A. Valkausko, šiandien ypač svarbu, nors nėra paprasta, mokytis atpažinti, kas yra ne iš Dievo, kas neatitinka Bažnyčios mokymo, apaštalų tikėjimo, nes tikėjimo vardu braunasi ir už žmogaus sąmonę, jo pasirinkimus grumiasi galybė nekrikščioniškų praktikų, ezoterinis, antroposofinis mąstymas, didžiulė Rytų kultūros įtaka, be to, pati žmogaus sąmonė nuo tiesos objektyvumo pasislinkusi į subjektyvumą. Rekomenduota atidžiai skaityti Bažnyčios dokumentą „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“ (2003); atkreiptas dėmesys į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą į naująją evangelizaciją šiuo ypač tikėjimui nepalankiu metu, kai kiekvienas pats sau yra tikėjimo „matas“; pabrėžta, kaip svarbu šiandien tvirtas, aiškus, paprastas evangelinis tikėjimas, kurio centre yra Jėzus Kristus.
Po pietų grupėse seserys vargdienės Ignė Marijošūtė ir Viktorija Plečkaitytė aptarė, koks turįs būti kiekvieno krikščionio kelias žvelgiant palaimintojo gyvenimo perspektyvoje. Šis šventumo kelias, pasak seserų, „kasdieniškas“, tad prieinamas kiekvienam šventumo siekiančiam krikščioniui. Be kita ko, į palaimintąjį Jurgį skatinta žvelgti taip, kaip mokė pal. Jono Pauliaus II: „Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią.“ Kita sesuo – Evelina Lavrinovičiūtė MVS dalijosi su jaunimu, ką reiškia gyventi pasišvenčiant Dievui ir Bažnyčiai, paliudydama ir tai, jog jos perskaityti pal. Jurgio „Užrašai“ iškart patraukė savo maksimalizmu.
Eucharistijos šventimui parengė Antano Šalaševičiaus katechezė, kurioje, pasitelkiant Šventojo Rašto pasakojimą apie Nojaus arką, drąsinta eiti apie Viešpaties altoriaus nebijant savo žmogiškojo nuodėmingumo – juk kiekvieno žmogaus, viską Dievui paaukojančio, laukia mylintis, gydantis ir gelbėjantis Viešpats.
Švenčiant sekmadienio Eucharistiją vysk. Arūnas Poniškaitis savo homilijoje, be kita ko, atkreipė dėmesį į svarbų krikščioniškąjį atliepą susidūrus su blogiu, primindamas, jog „blogis sunaikinamas ne nusikaltėlio mirtimi, bet jo atsivertimu, o tam prielaidas galime sudaryti tik mylėdami ir palikdami erdvės, būtinos laisvai atsigręžti į Dievą“, be to, pal. Jurgio mintimi, būdami „priešais ne žmonių ar asmenų, o tik klaidingo mokslo ar nuomonių“.
„Pagaliau, kas gi yra tas gerumas, kuris nugali blogį? Ši sąvoka mūsų dėmesį atkreipia visgi ne į įgimtus ar išsiugdytus charakterio bruožus, netgi ne į priešų meilę kaip dorybę, bet į svarbiausią viso gėrio Šaltinį – Dievą. Kai evangelijoje turtingas jaunuolis, kreipdamasis į Jėzų kaip į žmogų, pavadino jį geruoju mokytoju, šis atsakė, kad „niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Visa, kas mumyse yra gero ir gražaus, kyla iš Dievo. Kai susitaikiname, esame taikoje su Dievu – tai yra pati gražiausia dieviškojo gerumo pergalė prieš blogį“, – sakė vysk. A. Poniškaitis savo homilijoje gausiai ir džiugiai Eucharistiją šventusiems Atsinaujinimo dienos dalyviams.
